Pėsčiųjų žygis, aukso spalvomis nusidažiusiomis, Kauno marių atodangomis ir raguvomis (14 km)

 

Labai smagu buvo sulaukti pakvietimo iš Violetos, prisijungti prie jos komandos, pasivaikščioti Kauno marių pakrantėmis.

Jau antrą kartą tupsėjau jos pakviesta, pirmasis žygis buvo Vilniuje -> Pėsčiųjų žygis. Pavilnio regioninio parko takais ir miškais (~17 km).

Šį kartą, prieš žygio dieną smarkiai lijo lietus, tai manau daugumai turėjusių žygiuoti noras blėso... Tik ne man.. Aš jau į kuprinę kamšiau lietpalčiukus, dėjausi atsargines kojines, maišelius kojoms, jei jau visai batai permirktų... Gavusi išsamesnę info apie žygį nusiteikimas tik padidėjo... Žygio sunkumas 3* iš 5 balų. Kalvotos vietos, nusileidimai su virvės pagalba... Chm, skamba laaabai  gerai.

Pramerkus ryte akį, pirmiausia klausiau ar nelyja už lango. Vis tiek smagiau nelyjant kopinėti :D.  Bet oras buvo puikus visą dieną. Švietė saulutė nuo pat ankstyvo ryto, ruduo dar vis aukso spalvom pasipuošęs. Vietomis vėsino smarkus vėjas, bet tai tik į naudą, kitaip nuo tokios trasos intensyvumo, trumpom rankovėm būtume išsivilkę.

Taigi, 10 val. ryto susirinkus visai žygio komandai (įvairaus amžiaus), ir nuostabiesiems, charizmatiškiesiems, linksmiesiems šio žygio vadovams Laurai ir Maksimilianui (Miškotakais.lt), pradėjom žygį.  Maksimilianas, papildomas Lauros, žygio metu pripasakojo daug įdomybių, kurias buvo nenuobodu bei įdomu klausyti. O Laura, tiesa, šį kartą ne viena, o su miela, ištverminga Mėta (šuniuku), rodė mums kelią šiais nuostabiais Kauno marių pakrantės skardžiais. 

Taip pat, teko praeiti pro apleistą pionierių stovyklą „Kauno marios“, kuri veikė maždaug iki 1999 metų. Nameliai jau kritinės būklės, apaugę samanom bei krūmais ant stogų. Informacinės lentos, kažkada teikusios daug naudingos informacijos, dabar ilsėjosi tuščiais stiklais, rudenio spalvose... Ech.. O kažkada čia virė gyvenimas...

Maršrutas labai vaizdingas, o besikeičiantis reljefas išjudino visus raumenukus. Gastilionių atodanga, privertė šiek tiek užgniaužti kvapą, žvelgiant žemyn, tiek nuo vaizdų grožio, tiek nuo aukščio... Pasigrožėję vaizdais, įkopę ar tai nusileidę, dar į vieną kitą „kalniuką“, prisėdome poilsiui. Juk reik pasistiprinti, kad galėtume įveikti likusią dalį maršruto :D.  

Įveikus kalnus kalnelius, atgal jau keliavome tiesiais miško keleliais, takeliais. Iš žygeivių girdėjosi jau lyg nuobodoka/keistoka tokiu keliu eiti, po kopinėjimų.. Norisi dar iššūkių!!! :D.

 

Dar viena poilsio stotelė miško poilsiavietėje. Poilsis. Pasistiprinimas. Įdomus vadovų pasakojimas. Ir keliaujam toliau.  

 

Stabtelėjome dar prie vieno įdomaus objekto, tai prie Rumšiškių pušies. Tai storiausia pušis Lietuvoje, kuriai suteiktas gamtos paminklo statusas.

Na ir miško takais, takeliais link finišo.

Dar kartą ačiū Violeta už pakvietimą!

Ačiū Miškotakais.lt trijulei - Laurai, Maksimilianui bei Mėtai! Su jumis žygiuoti miško takais vienas malonumas. Jūsų charizmatiškumas, humoro jausmas, žygiui prideda skanų prieskonį! :D

Ir ačiū visai komandai! Kuri buvo labai draugiška, linksma, ištverminga... Labai žaviuosi dviem vyriausiom šio žygio dalyvėm! Jūs nerealios!

Na, o didžiausias ačiū mano Adui! Ačiū, kad palaikei man kompaniją. Tikiuosi taip ir toliau imsim vieną iššūkį po kito! :D 

 Linkėjimai visiems! Daug gražių žygių Jums! Ir, galbūt, iki  susimatymo! ;)