2021 m. balandžio 20 d., antradienis

Pėsčiųjų žygis. Bedugnės miško ilgoji istorija (23 km)

 Pagaliau panaikino ribojimus lankytis kituose miestuose. Tad pasitaikius progai išlėkėm į Bezdonis, kur vyko  TrenkTuro Solo su Hiatus ŽYGIŲ SAVAITGALIS! 

Įsigudrinusios esam, į visokius renginius, nuvažiuoti kuo ankščiau, tada nebūna problemų su automobilio pastatymu... Taip ir šį kartą,  mūsų žygio starto laikas 8 – 9 val. ryto, o mes 7:45 jau vietoj :D. Tad savaime suprantama, kad buvome pirmos. Auto pastatėme kur norėjome ir kaip norėjome. Grįžusios po žygio, radome visą pakelę nustatytą automobiliais. Labai smagu matyti, kad tiek žmonių renkasi aktyvų poilsį gamtoje.  

Na ką.. 8:00 gauname lauknešėlius su TrenkTuro rėmėjų dovanomis/užkandukais ir startuojam. Spėkit ar iš karto nuėjom teisingu keliu? Gal tik mes taip sugebam... Nepamatyti aiškiai pažymėto kelio... :D Tai gerai, kad el.paštu gavom programėlę, pagal kurią galima sekti savo maršrutą, ir labai gerai, kad laiku toptelėjo pažiūrėti programėlės ypatumus, tada ir pamatėm, kad jau kėblinam ne į temą :D  Apsisukom ir įšokom jau į savo kelią :D

Maršrutas parinktas labai gražus. Oras kaip užsakytas. Vienas malonumas keliauti. Bundantis pavasaris jau leidžia žinoti apie save, bet ir sniego dar radome :D. 








 Pirmieji 5 km net nepasijautė. Mėgavomės bundančia gamta, ankstyvu gaiviu rytu.




Visas kelias sužymėtas rodyklėmis... Raudonoji, tai ilgoji miško istorija. Žalią jau kažkur palikome. 




 Taip nutupsėjom jau ir apie 10 km 😉  Reik pasistiprinti, "Saulės grūdas" trapučiai gamtoje laabai skanūs. 





Radom vietelę prisėsti. Tad sėdam paklausyti paukščiukų čiulbėjimo, atsigaivinti „Borjomi“, ir pasisaldinti žygį su „Corny“.




Keliaujam toliau...  15 km. Jau šiek tiek jaučiasi kojytės, bet dar ėjus eik :D Kelias tęsiasi palei geležinkelį, tai kaip nenulėksi iki jo :D. Toliau mus lydi keistai nuaugusių medžių alėja. 








 

Ir priėjome tokį sakyčiau pliurzavotą kelią, neperskrisim, reik eit :D Prasilenkėm su linksmai nusiteikusiu vairuotoju, kuris mums pamojo.. Įtariu galvojo, kad mums kažkas su galvelėm negerai, kad einam dvi „nabagės“ tokiu pliurzynu  :D Jei netyčia skaitysi šį įrašą, parašyk ką pagalvojai, tik tiesą .. :D 












Na va ir priėjome vėl draugiškąjį taką, jau bendrą su trumpąja miško istorija :D.  Greitai jau fiksavome ir 20 km.  




O vėliau jau ir žygeives dvi besiilsinčias sutikome, trumposios istorijos trepsėtojas.  Šiek tiek paėjėjusios dar trumpam prisėdome ir mes, nes jau blauzdos leido suprasti, kad jos norėtų baigti žygį :D. Kol sėdėjome ir panelės atkeliavo ir dar keli žygeiviai pasirodė. Tad, kad nesudaryt kelių ūkių spūsties, pakilusios nuo kelmelių, aplenkėm sutiktuosius ir nukeliavome toliau. Turėjome vokelius, kuriuos galėjome atplėšti tik baigusios žygį 😉





Jėėėė! 23 km, su dviem poilsio minutėlėm, įveikėm per 5 valandas.

Iki kitų susižygiavimų!!!


Ščiūrio ragas, Baltųjų ir Juodųjų Lakajų apsuptyje

 Dar viena, nerealiai graži, man netikėtai atrasta vieta (kažkam, o galbūt ir daug kam žinoma), tai Ščiūrio ragas esantis Labanoro girioje. Pasirodo ten įrenginėjamas pėsčiųjų takas! Mes pradėjome eiti Juodųjų Lakajų puse, užsukome į rage esantį ragą.. Taip taip, ragas rage, vadinamas Cibaragiu. Šame rage pasitiko žvarbokas vėjas. O taip pat ir, dabar labai visur populiarios, sūpuoklės :D. Kaip smagu pasisupti ant ežero kranto...

 







Keliaujame toliau. Siauras miško takeliukas veda palei pat ežerą, tad galima grožėtis nuostabiais skardžiais visu keliu. Sutikome  ir "Slieką" :D Per pelkėta vietą, pastatytas tiltas.    







Beje, vaikštinėdamos čia  vakare, sutikome ir stirnų kompaniją. Vakare viso rago apeiti nepavyko, nes pradėjo staigiai temti, tad grįžau dar ir dienos metu ;) Vaizdai pasakiški tiek dieną, tiek vakare.

Vakariniai vaizdeliai 💓






Toliau keliaujam, vėl dienos vaizdais :D  Priėjome rago galą ir sukamės keliauti atgal. 








Šiek tiek paėję tuo pačiu keliuku atgal, pasukome į dešinę. Nes grįžome kita puse, palei Baltuosius Lakajus. Tiesa, ten yra privati valda, kurią reik šiek tiek atitolus nuo ežero pakrantės, lanku apeiti. Bet vėliau vėl galima eiti pakrantės skardžiais. Šioji pusė sakyčiau ekstremalesnė. O ir lauko tualetą ant skardžio kokį įspūdingą turi šis takas, o jau vaizdai kokie gražūs atsiveria ant jo "tupint" (bus foto tualeto) :D, bet Juodųjų Lakajų pusė mums pasirodė įspūdingesnė.  Viso tako ilgis apie 8 km. 



















Dar tikrai ten grįšiu pasivaikščioti, kai bus jau įrengtas visas takas, su žadamu žaidimu - ieškant dvasios Lakajos 😉. Tikiuosi ir dvasią rasti :D. 

Na nerealiai graži vieta mėgstantiems gamtą.