Po pasivaikščiojimo po kalėjimą nuėjome prie Rummu karjero. Jei kalėjimas paliko slogesnį įspūdį, tai karjeras rodos visai kita vieta. Nors ir čia yra kalėjimo dalis, tik ji jau vandenyje.
Truputį apie karjerą. Rummu karjeras, esantis vos už keliasdešimties kilometrų nuo Talino, šiandien geriau žinomas kaip mistiška Estijos Atlantida, tačiau jo kilmės istorija prasidėjo nuo pramonės ir priverstinio darbo. Viskas prasidėjo dar 1938 metais, kai šioje vietoje buvo atidaryta kalkakmenio kasykla. Kadangi vertingos uolienos buvo kasamos giliai po žeme, į kasyklą nuolat veržėsi požeminiai vandenys, todėl galingi siurbliai turėjo jį siurbti be sustojimų. Sovietmečiu šalia kasyklos buvo įkurtas griežto režimo Murru kalėjimas, tai karjeras tapo priverstinio darbo stovykla, kur tūkstančiai nuteistųjų itin sunkiomis sąlygomis kasė ir skaldė akmenis. Lemtingas lūžis įvyko 1991- iais metais, kai Estija atgavo nepriklausomybę. Pasikeitus santvarkai, priverstinis kalinių darbas buvo sustabdytas, gamyba nutrūko, o karjero vandens siurbliai buvo tiesiog išjungti. Požeminiai šaltiniai didžiulę kasyklos duobę užliejo taip greitai, kad darbininkai nespėjo nei išmontuoti pastatų, nei išvežti sunkiosios technikos. Vandenyje paskendo gamybiniai cechai, profesinė mokykla, spygliuotos vielos tvoros ir apsaugos bokšteliai. Taip buvusi niūri įkalinimo įstaigą virto krištolo skaidrumo povandeniniu pasauliu, kuris šiandien vilioja keliautojus ir narus iš viso pasaulio. (Info iš oficialios Rummu karjero ir kalėjimo muziejaus svetainės istoriniais duomenimis bei oficialaus Estijos turizmo portalo Visit Estonia pateikiama informacija apie šį lankytiną objektą.) Kadangi mes čia lankėmės ne sezono metu, tai buvo vos keli lankytojai, kas mums tikrai patinka. Kiek teko domėtis, tai vasarą čia būna daug žmonių – veikia oficialus paplūdimys, žmonės nuomojasi irklentes, vandens dviračius, nardo tarp užtvindytų pastatų, yra ir kavinė.
Pirmasis dalykas, kuris patraukė mūsų akį, tai neįtikėtinai skaidrus vanduo, beje ir visai šiltas. Jis turi tokį melsvai žalsvą, skaidrų atspalvį. Ne veltui ši vieta vadinama dar ir narų rojumi. Per tokį vandenį tikriausiai puikiai matosi po juo esantys apsemti pastatai ir visa kita.
Dar yra galimybė užlipti ant karjero smėlio kalnų viršaus. Kadangi tokia galimybė yra, tai mes ja ir pasinaudojome. Čia jau ne naujiena, kad mes vis kažkaip ne taip įeinam, užlipam, pradedam pėsčiųjų takus ne iš tos pusės ir pan.. Tai ir čia mes sugebėjome pasirinkti patį sunkiausią, stačiausią ir sudėtingiausią taką! Užlipę į viršų, padusę pamatėme, kad iš ties yra kur kas lengvesnis ir patogesnis takelis... Beje aš apie lengvesnį taką buvau skaičiusi, tačiau iš kur žinoti, kuris ten tas takas lengvesnis, nežinant šios vietos. :D
O lipti tikrai buvo verta. Nuo kalno viršūnės atsivėrė tikrai pasakiško grožio vaizdai. Iš viršaus matosi visas užtvindytas karjeras, iš vandens kyšančios pastatų viršūnės ir aplinkiniai miškai. Kažkam mano vaikščiojimas pakraščiais kėlė nepasitenkinimą ir baimę, kad nukrisiu, bet man smalsu viską pamatyti - baimės jausmas kažkur pamesta jau senokai.
Mums ši vieta labai patiko. Pamačiau tai, ką ir tikėjausi pamatyti. Jei būsite Estijoje – nesvarbu, sezono metu ar jam pasibaigus būtinai čia užsukite!
