Palikę Dumbier, paskendusį tirštuose debesyse, vėjyje ir dulkiančiame lietuje, raudonąja trasa pajudėjome link Chopok viršūnės, esančios 2024 metrų aukštyje. Bendražygis jau dvejojo, ar verta per lietų eiti toliau, o aš giliai širdyje nenorėjau pasiduoti. Paraginau judėti į priekį tikėdamasi, kad lietus liausis, o jei ne – sutarėme tiesiog suktis atgal. Tačiau kalnai nebūtų kalnai, jei kas penkiolika minučių nenustebintų, nes po truputį pro rūką pradėjo lysti saulutė. Netrukus debesys prasisklaidė ir prieš mus atsivėrė nuostabios kalnų panoramos. Tuo momentu eiti buvo vienas malonumas.
Taip besimėgaudami vaizdais pasiekėme ir įveikėme Chopok viršūnę.
Tiesa, kalnų magija veikia greitai, nes vos tik spėjome nuleistis žemyn, viršūnė vėl pradėjo slėptis debesyje. Todėl nuo apžvalgos aikštelės kalno, į kurį ką tik buvome įkopę, jau nebesimatė. Foto liko tik su pavadinimu :D.
Pasiekę Chopok viršūnę jautėmės visai neblogai, tačiau norėjome išbandyti ir kitokį nusileidimo būdą – keltuvą. Visgi viršūnėje jokios fizinės bilietų kasos nebuvo, o telefone pradėjus ieškoti informacijos, kaip ir kur tuos bilietus įsigyti, internete nepavyko normaliai nieko rasti. Kadangi po žygio gilintis į painią informacijos paiešką kantrybės abiems neužteko, tiesiog numojome ranka ir nusprendėme leistis pėsčiomis.
Jei kelias iki Chopok buvo malonus pasivaikščiojimas, tai nusileidimas geltonąja trasa atgal iki automobilio man tapo tikru ištvermės egzaminu. Nuorodoje ji pažymėta geltonai, tačiau man kur kas labiau panašėjo į rimtą raudoną trasą, nors bendražygis rodos straksėjo į apačią be jokių problemų. Šis mūsų nusileidimas dėl mano lėtesnio tempo truko virš valandos, ir tai buvo pati sunkiausia viso žygio dalis. Stačiu šlaitu teko lipti per didžiulius, nepatogius akmenis, todėl kiekvienas žingsnis reikalavo atidumo, o kelio sąnariai gavo milžinišką apkrovą. Situaciją dar "pagerino" vėl pradėjęs lyti lietus, nes drėgni akmenys akimirksniu tapo slidesni.
Šis žygis man paliko ne tik pilną telefoną nuotraukų, bet ir tris labai vertingas pamokas, kuriomis noriu pasidalinti su kitais žygeiviais. Pirmoji pamoka yra ta, kad ėjimo lazdos skirtos ne tik senukams. Prisipažinsiu, kažkadaise aš turėjau būtent tokį nusistatymą, o bendražygis jį tokį turėjo iki šiol. Aš jau iš anksčiau žinojau, kad pėsčiųjų žygiams lazdos yra tikras išsigelbėjimas, tik kalnuose nebuvau jų bandžiusi. Draugas jas išmėgino pirmą kartą ir taip pat pripažino, kad tai nepakeičiamas daiktas. Visame žygyje jos man buvo puikus ramstis ir palengvino kopimą, ypač žinant, kaip man sekėsi kitus kartus be jų. Be to, ant slidžių bei stačių akmenų jos tapo papildomomis atramomis, apsaugojusiomis kelius nuo dar didesnio smūgio, todėl nuo šiol lazdos keliauja į privalomos įrangos sąrašą, tik ateityje abiems pirksime kompaktiškesnes, nei dabartinės. Antroji pamoka – keltuvo bilietų paieška viršūnėje yra beveik neįmanoma misija. Jei norėsite išbandyti keltuvą, informacijos ieškokite iš anksto, nes viršūnėje nėra nei kasų, nei aiškių nuorodų, o internete ieškoti greito atsakymo jau pavargus yra per didelis galvos skausmas. Viskas, kaip pasirodo, veikia tik per Gopass sistemą, kuria geriausia pasirūpinti dar viešbutyje. Trečioji pamoka – visada verta rizikuoti ir bandyti. Nepaisant sunkaus nusileidimo, jei būtume išsigandę prasto oro pradžioje, būtume praleidę tuos nuostabius vaizdus, kurie atsivėrė pakeliui, todėl kalnuose reikia tiesiog eiti į priekį. Nors šis nusileidimas išgręžė paskutines jėgas, pasiekus automobilį užplūdo labai geras jausmas, kad mes tai padarėme, tad žygį už parodytas abi jo puses vertinu tik dar labiau.