2021 m. birželio 13 d., sekmadienis

Žaidimas "Išvaikščiok Molėtus!" Videniškiai ~ 10 km (1/11)

„IšvaikščiokMolėtus“ iššūkis ir 11 pėsčiųjų maršrutų visame Molėtų rajone – startuoja! 

 Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras kviečia apsilankyti Molėtų rajone, išvaikščioti bent 5 iš 11 siūlomų žaidimo maršrutų, pasižymėti juose ir laimėti -IŠMANŲJĮ LAIKRODĮ!

 Kas nežinote apie šį iššūkį, tai visą informaciją rasite čia  -> Žaidimas "Išvaikščiok Molėtus"

Ir kaip gi aš, būdama Molėtiškė, mėgstanti pėsčiųjų žygius, nesiimsiu šio reikalo... Pirmąjį žygi imu, pirmu numeriu pažymėtą, Videniškių miestelį. Jungiamės duotą žemėlapį, atsižymime, kad startuojame būtent ten kur priklauso, o ne iš lovos namuose :D. Startas nuo Videniškių bažnyčios ir keliaujam. Tiesa, navigacija nevisai man patiko, tiksliau visai nepatiko.. Norint sekti ar teisingai eini, reikia iš vien atnaujinti savo buvimo vietą, tad labai nepatogu sekti posūkius ir pan. (nebent nemokėjau naudotis)... Na, bet išgyvenama.





Pradžia labai graži, bet toliau prasideda smagumai.. Šis žygis tiems, kam patinka žolė iki pažastų ir lenktynės su musių spiečiumi, teko dalį maršruto ir pabėgėti, kad musės „nesuvalgytų“  :D... Artėjant prie sodybos, sakau betrūksta tik pikto šuns iki pilnos laimės (tokie, beje, jau viename žygyje mus buvo pasitikę), ant tų žodžiu girdžiu lojimą, kuris artėja link mūsų :D, visa laimė draugiškas šuniukas pasitiko. Štai tokie pirmieji ~ 2-3 km., jei ne daugiau.  Tikiuosi žolę neužilgo nupjaus, nes eiti iš ties jokio smagumo (Foto - takas, tai tos, vos įžiūrimos juostos žolynuose ;))... Na, bet aš dar ne to mačiusi savo žygiuose, tad keliauju toliau. (Nepamirškit purškalo nuo uodų ir erkių, jis mus gelbėjo ir nuo musių spiečių :D ). Nuogos kojos, ne pats geriausias pasirinkimas, bet kas galėjo žinoti... :D 










O toliau jau arba žvyrkeliukai, arba miško keliai...  Kai kurie miško keliukai beje irgi su žole iki pažastų, tad pasiruoškite „paplaukioti“ žolės jūroj :D.






Eidami šia miško kelio atkarpa, priešpriešoj susitikome sunkvežimį, su kuriuo prasilenkti turėjome įsikibę į kelio šlaitą, įtraukę viską ką turime ir prisiploję prie samanų "sienos" :D. Ačiū vairuotojui, kuris sulėtinęs greitį,  milimetro tarpeliu, stebėdamas mus veidrodėlyje, sėkmingai pro mus pravažiavo :D. (Užlipti tokiu kelio šlaitu ir taip pasitraukti iš kelio, nebuvo jokių šansų, tad turėjom galimybę tik prisiploti ...  :D). Fotografuoti jau nebuvo kada :D. 




Ir finišo tiesioji!





Gražaus žygio žygiuojantiems! 

Kas eisit, būtinai brūkštelkit komentare, kaip gi jums sekėsi keliauti būtent šiuo maršrutu 😉.

2021 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Pėsčiųjų žygis. Joniškėlio miestelio legendos su TrenkTuras (17 KM)

  

Mėgaujantis atostogomis ir gerais orais žygiuojam toliau. Šį kartą imam TrenkTuro žygį,  JONIŠKĖLIO MIESTELIO LEGENDOS (17 KM).

Žygį pradėjome nuo vieno iš miestelio simbolių, tai dar XVIII amžiuje pastatytos bažnyčios. 



Keliaujam miestelio šaligatviais. Ir sukame į miškelį, kuriuo takelis nuveda iki siaurojo geležinkelio tilto. 











Pasigrožėję ten atsiveriančiais vaizdais, keliaujam toliau. Kelias veda pro parką kuriame yra didelė gaublio skulptūra bei Joniškėlio traukinukas. Prisimatavome ten esantį lagaminą, keliaujam toliau.

 






Keliaujant toliau priėjome legendomis ir šiurpiais pasakojimais apipintą Joniškėlio dvarą. Tikima, kad norint išvysti čia gyvenusio grafo Karpio vaiduoklį, turite pasivaikščioti po dvaro parką per audrą. O taip pat pasakojama, kad kadaise medžiai šioje vietoje visai nevešėjo, todėl žemė buvo patręšta mergaičių krauju, kur išaugo liepos. Ir berniukų krauju, kur dabar auga ąžuolai. Tai tik istorijos, bet negali žinot kaip buvo iš ties :D. O medžių didumas čia iš ties žavi ir priverčia galvas pakelti į dangų.

Toliau keliaujant parko takais priėjome čia tekančią Mažupės upę, patyrinėjome „vabalų viešbučius“, kurių čia ne vienas ir ne du. Vieta labai graži.  











Paliekame dvaro parką ir keliaujame toliau. Šiek tiek žvyrkelio, šiek tiek kelio šalia asfaltuoto keliuko ir sukame į miškelį. Praėjusios bitininkų sodybą, priėjome maršruto orientyru pažymėtas ėdžias. O čia ir prasidėjo „linksmybės“. Mums reikiamas takas visiškai užpelkėjęs, bandant apeiti, tik dar labiau įsirovėm į pelkynus/brūzgynus, rodos na dar va šiek tiek prasibrausim ir jau išeisim į sausą vietą, deja... Darėsi nebejuokinga. O kai priėjome visiškai neperbrendamą atkarpą, sukomės atgalio ir teko dalį maršruto susikurti pačioms :D. (Iš tos atkarpos žiūriu net foto neturiu, nes telefonus slėpėme kuprinėse, kad nepalikti pelkyne. Vienoj rankoj buvo lazda, kuri pagelbėjo tikrinti kelią priešais, o su kita bandėm laikytis už medžių, kad nelikt pelkyne su visam :D) 

 






Toliau maršrute daug žvyrkelio ir vėl posūkis į... Į miško taką jau net bijojom įsukti :D.. Bet... Maršrutas veda būtent juo. Einam... Lyginant su ankstesne pelke, čia jau „žibutės“ :D

 



Toliau vėl žvyrkelis. Stovyklavietė, kurioje pailsėjome, užkandome.



Vėl žvyrkelis. Bet vaizdai aplink pasakiškai gražūs, tad tikrai kelias neprailgo. Rapsų laukai. Debesys, kurie vaizdams pridėjo žavesio. Medžiai su „veideliais“. O ir Austakynės ąžuolas labai gražiai įsipaišęs į rapsų laukų horizontus.

 










Toliau kelios Joniškėlio sodybos su gražiais gėlynais. Metalinis tiltelis. Varlių choras. Tiek varlių tvenkinyje nesu mačiusi, ir tokio koncerto nesu girdėjusi :D. 







Ir grįžtame į Joniškėlio pagrindinę gatvę. Finišas prie gražaus miestelio parko.






Žygis vykęs ir pavykęs, su daug įspūdžių ir vėliau jau daug juoko iš „Pelkių Vandų“ atkarpos. :D Viso nutupsėjom 19 km.