Spišo pilis (Spišský hrad) – didžiausia Slovakijos pilis ir UNESCO paveldas

Vieną dieną praleidome kalnuose, todėl kitą rytą niekur nebeskubėjome. Blauzdos nuo pat ryto priminė apie vakarykštį žygį, tad nusprendėme aplankyti vietą, kur, mūsų manymu, nereikės daug vaikščioti. Na, šiek tiek apsirikome… Nors žygio takų čia nebuvo, iki pilies tenko nemažai lipti į gan statų kalną. O pilyje laukė ne tik pakilimai ir nusileidimai, bet ir nemažai laiptų, todėl visiškai be fizinių pastangų čia tikrai neapsiėjome. 

Prie pilies įrengta nemokama automobilių stovėjimo aikštelė. Ji nėra didelė, todėl atvykus sezono metu gali tekti šiek tiek luktelėti. Eismą reguliuoja darbuotojas, kuris nukreipia į laisvą vietą. Mums pasisekė – atvykome pačiu laiku ir radome paskutinę laisvą vietą. 

Spišo pilis (Spišský hrad) – viena didžiausių pilių ne tik Slovakijoje, bet ir visoje Vidurio Europoje. Bilieto kaina suaugusiajam – 12 eurų. Ši didžiulė viduramžių tvirtovė stovi ant travertino kalvos ir iš tolo matoma iš kelių dešimčių kilometrų. Atrodo iš ties galingai. Kasoje gavome lankstinukus, kuriuose buvo pasakojimas apie pačią pilį ir ką joje galime pamatyti šiuo metu.

Tai šiek tiek apie pilį:

"Pilis pradėta statyti XII amžiaus pabaigoje, o XIII amžiaus pradžioje ji jau buvo beveik tokio dydžio, kokią matome šiandien. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ji paminėta 1249 metais. Per šimtmečius pilį valdė kelios garsios didikų giminės. Iš pradžių ji priklausė Vengrijos karaliams, vėliau Zapolių giminei, kuri karinę tvirtovę pavertė gotikine didikų rezidencija. XVI amžiuje pilis perėjo Turzų šeimai, kuri ją pertvarkė renesanso stiliumi, o XVII amžiuje jos šeimininkais tapo Čakių giminė. Vėliau pilis neteko savo svarbos – šeimininkai persikėlė į netoliese esančius rūmus, o 1780 metais didelis gaisras smarkiai nuniokojo pilį. Nuo tada ji pamažu virto įspūdingais griuvėsiais. 1993 metais Spišo pilis buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o vėliau šis objektas papildytas ir Levočos miesto kultūros paveldu. "

Ką galima pamatyti?

Pilies teritorija tikrai didžiulė. Vaikštant po ją galima apžiūrėti: 

• apatinį ir viršutinį pilies kiemus; 
• Romanų kiemą;
• pilies bokštą, į kurį galima pakilti stačiais, gan ankštokais laiptais;
• Šv. Elžbietos koplyčią;
• senąją pilies virtuvę;
• gotikinius ir renesansinius didikų rūmus;
• ginklų, šarvų ir miegamųjų ekspozicijas;
• viduramžių kankinimų ekspoziciją. 

Patiko, kad galima prasieiti pilies sienomis. Iš kart kažkodėl prisiminiau Dubrovniką, tik žinoma ir vaizdai, ir kaina skirėsi kardinaliai :D. Bet ir čia nuo pilies sienų atsiveria labai gražūs vaizdai į aplinkines lygumas ir kalvas. Užlipus į bokštą, tolumoje matosi ir Didieji Tatrų kalnai. 

Ar verta apsilankyti? Manau, kad taip. Vien jos dydis ir atsiveriantys vaizdai į tolius traukia akį, nors viduje kažko labai ypatingo išlikę nėra. Po vakarykščio žygio tikėjomės ramaus pasivaikščiojimo, bet Spišo pilis privertė dar kartą gerokai pamankštinti kojas. 

Aplankę pilį užsukome į Lidl, prisipirkome skanumynų, maisto pietums, vakarienęi ir važiavome ilsėtis, nes kitą dieną laukė ilgas kelias namo. 

Slovakijos Aukštieji Tatrai: žygis iki Velké Hincovo pleso, Vyšné Kôprovské sedlo ir Kôprovské plece

Dar viena išvyka į mano kelionių dienoraštį. Šį kartą keliavome į mano mylimus kalnus – Slovakijos Aukštuosius Tatrus. 

Pirmoji diena, kaip įprasta, buvo praleista ant ratų. Atvykę įsikūrėme apartamentuose, nuėjome į vietinę parduotuvę apsipirkti ir ramiai pasiruošėme kitos dienos žygiui. Apsistojome mažame Tatranská Štrba kaimelyje. Žmonių čia sutikome labai nedaug. Ramus, jaukus kaimelis. Parduotuvė nedidelė, pasirinkimas kuklus, tačiau radome viską, ko reikėjo. Kaip sakoma – mažiau pasirinkimo, mažiau ir pagundų. 

Nakvynė.

Nakvynei pasirinkome apartamentus Apartment in Tatranská Štrba / near Štrbské Pleso with free parking. Tvarkingi, ramūs apartamentai. Buvo viskas ko reikia. Labai patogus parkingas. Iš kiemo matosi kalnai. 

Vietą rinkomės kuo arčiau mūsų suplanuoto žygio pradžios. Iki Parkovisko Popradské Pleso automobiliu buvo vos apie 15 minučių kelio. Būtent nuo šios automobilių stovėjimo aikštelės prasidėjo mūsų žygis. Internete buvome radę informaciją, kad parkingas dirba nuo 6 valandos ryto, tačiau atvykę pamatėme, jog jokių užtvarų nėra, tad atvažiuoti galima bet kuriuo metu. Mūsų planas buvo būti čia lygiai šeštą ryto, tačiau šiek tiek užtrukome ir atvykome apie 6.30 val. Galvojome, kad būsime vieni pirmųjų, tačiau realybė buvo visai kitokia – pasirodo, atvykome beveik paskutiniai. Kol susimokėjome už stovėjimą, aikštelė visiškai prisipildė. Automobilį teko palikti pačiame gale, todėl prie dienos žygio prisidėjo dar apie 3 km. Už visos dienos stovėjimą sumokėjome 15 eurų. Atsiskaityti galima nuskenavus QR kodą ir sumokėjus per programėlę. Mokėjome už visą dieną, nes nežinojome kiek užtruksime. Tiesa, Slovakijoje nereikia mokėti jokio mokesčio norint eiti kalnų takais. Tereikia susimokėti už parkingą ir pirmyn. 

Žygis. 

Mano planas buvo visai paprastas – ramiai pasivaikščioti kalnų takais iki Velké Hincovo pleso – Didžiojo Hincovo kalnų ežero. Šį maršrutą pasirinkau todėl, kad jis buvo pristatomas kaip vienas lengvesnių Aukštųjų Tatrų žygių. Pakeliui tikrai verta sustoti prie Popradské Pleso. Labai graži vieta – čia yra kavinė, o už 0,50 euro galima pasinaudoti tualetu. 

Pats maršrutas labai vaizdingas, o pasiekus Velké Hincovo pleso supranti, kad visas nueitas kelias buvo to vertas. 

Papietavome, pasigrožėjome kalnų panorama ir smagia švilpikų šeimyna, kuri vis sukinėjosi tolėlau nuo mūsų. O tada planai pasikeitė… Jeigu viskas būtų priklausę nuo manęs, nuo ežero būčiau ramiai pasukusi atgal. Bet visi kažkur kopia aukštyn. Draugas sako: – Ir mes einam. Na ką… Einam. Penki žingsniai aukštyn – poilsis. Dar penki – vėl poilsis. Jau atrodė, kad tuoj atsisėsiu ir pasakysiu: „Viskas, man gana.“ Tačiau po truputį, vis sustodama atsikvėpti ir nuolat draugo padrąsinama, galiausiai užkopiau iki Vyšné Kôprovské sedlo (2148 m). Vaizdai… Tiesiog pasaka. 

Sėdžiu sau laiminga ir galvoju: „Na "pagaliau", dabar jau leisimės žemyn.“ Pasirodo, taip galvojau tik aš. Draugas jau rodo į raudoną trasą. – Kylam dar aukščiau. Šįkart ilsėjausi jau nebe kas penkis žingsnius, o kone kas tris. Prisėdau ne vieną kartą, o pusiaukelėje dar kartą bandžiau tartis: – Gal jau gana? Gal leidžiamės? Nepavyko. Taip, vargais negalais, užpuškavau iki Kôprovské plece (2312 m.). Ir nė kiek nesigailiu. Ten atsivėrė patys gražiausi vaizdai, kokius esu mačiusi savo gyvenime. Tuo momentu supratau, kad kiekvienas sunkus žingsnis buvo vertas šių akimirkų. Esu labai dėkinga draugui, kad neleido man pasiduoti, vis ragino kilti aukščiau ir karts nuo karto panešė mano kuprinę. 

Radom ir sniego senius :)

O kaip gi "ranka pasiekamas" Kôprovský štít?.. Iki Kôprovský štít (2363 m) buvo likusi paskutinė atkarpa. Tačiau užteko pažvelgti į statų, akmenuotą šlaitą, kuriuo žmonės kabarojosi jau keturiomis, pasakiau tvirtą: – Ne. Ne, ne ir dar kartą ne. Iki dabar stebiuosi, kaip apskritai užkopiau iki Kôprovské plece. 

Likusi neįveikta atkarpa. Rodos nedaug,  bet realiai gan daug :D 

Ar gailiuosi, kad tądien nepasiekiau Kôprovský štít? Dabar – taip. Nes likęs atstumas iš tiesų nebuvo didelis. Dabar, kai sėdžiu namuose pailsėjusi ir blauzdos nebėra kietos lyg akmuo, atrodo, kad galbūt būčiau įveikusi ir tą paskutinę atkarpą. Bet kalnuose sprendimus priimi ne ilsėdamasis ant sofos, o tada, kai kojos dreba iš nuovargio. Ir tą dieną mano sprendimas manau buvo teisingas.

• Viso nuėjome 20,8 km. 
• Pačio ėjimo (be sustojimų) laikas 5 val 18 min. 
• Sukilome 1180 m. 

Ką mes pasiėmėme į kalnų žygį? 

Maistas ir vanduo. 

Į žygį pasiėmėme: 

• po vieną termosą šilto maisto;
• po vieną baltyminę tyrelę;
• po vieną baltyminį batonėlį;
• 2 litrus vandens dviems žmonėms. 

Jeigu eitume šį maršrutą dar kartą, manom, kad vieno termoso šilto maisto dviem žmonėms tikrai užtektų. Abu suvalgėm tik po pusę dozės. Pavargus tikrai nėra didelio apetito, bent jau mums. Tačiau vandens pasiėmėme per mažai – 2 litrų neužteko. Manau, papildomas pusė litro ar net litras būtų labai pravertęs, ypač karštą dieną ir kopiant į kalną. 

Apranga.

Rinkomės patogią žygio aprangą: 

• spec. žygio batus. Plius žinant kurias vietas gali pritrinti, mes iš kart užsiklijavome spec. 

  COMPEED

   pleistrais, pirštus pasitepėm

   

  pieštuku nuo pūslių. Aš grįžau be pritrinimų, draugas ne visas problemines vietas numatė, tai kelias pusles parsinešė.;
• žygio kelnes;
• greitai džiūstančius, drėgmę išgarinančius marškinėlius;
• flisinį džemperį;
• Striukę nuo vėjo ar lietaus. Taip ir neprireikė – oras buvo tiesiog nuostabus. Tačiau įsidėti tikrai būtina. 

Kalnuose viskas greitai keičiasi: kopiant buvo labai karšta (ėjau trumpom rankovėm), o vos sustojus pailsėti kūnas greitai atvėsdavo ir net pradėdavo šalti rankos. Todėl šiltesnis sluoksnis tikrai pravertė, net jei diena atrodė visiškai vasariška.