2026 m. rugpjūčio 18 d., antradienis

Slovakija: Dumbier 2043 m. – viršūnė debesyse, lietuje ir vėjyje

Atrodo, dar visai neseniai buvome Slovakijoje, o štai ir vėl susikrovėme daiktus kelionei į šią nuostabią kalnų šalį. Mažiau nei prieš mėnesį lankėmės Aukštuosiuose Tatruose – kopėme į kalnus ir mėgavomės nuostabiu kraštovaizdžiu. Jau tada žinojome, kad norėsime čia sugrįžti. Matyt, Slovakijos kalnai taip lengvai nepaleidžia – važiuodami namo jau rinkomės viršūnę, į kurią lipsime kitą kartą, ir dairėmės apartamentų naujai kelionei.
Taigi, nepraėjus nė mėnesiui, mes vėl čia. Tik šį kartą mūsų kryptis – Žemieji Tatrai, o vienas pagrindinių tikslų – 2043 metrų aukščio Dumbier viršukalnė.



Šįkart apsistojome Tálėje, „Apartman KARIN, Tále, Chopok – Juh“. Kaip ir praėjusį sykį, nakvynę rinkomės taip, kad ji būtų prie pat žygių takų pradžios. Po ilgos, net dvylikos valandų kelionės buvo labai smagu patekti į jaukią, ramią vietą, kur tiesiog šalia čiurlena upelis. Tiesa, nuo jo skleidžiamo garso kartais atrodė, kad lauke nuolat lyja. Patys apartamentai – švarūs ir tvarkingi, juose radome viską, ko reikėjo mūsų viešnagei. Automobiliui skirta vieta po stogeliu buvo dar vienas didelis privalumas. Atvykus mus pasitiko šeimininkai: aprodė patalpas, paaiškino, kaip viskas veikia, kur statyti automobilį ir kaip patekti į vidų. Toks išsamus priėmimas po varginančio kelio mus šiek tiek išsekino, nes labiau mėgstame bekontaktį apsistojimą, tačiau šeimininkai buvo itin paslaugūs ir mandagūs. Ši vieta labai patogi tiems, kurie į kalnus atvyksta ne tik pasigrožėti gamta, bet ir aktyviai praleisti laiko – visai šalia yra slidinėjimo trasos ir, žinoma, kalnų žygių takai.
Nors apartamentuose buvo jauku, ilgai ilsėtis neketinome. Jau kitą rytą laukė pirmasis rimtas šios kelionės išbandymas. Mūsų rytas, kaip įprastai, prasidėjo anksti. Planavome kuo anksčiau pasiekti aukščiausią Žemųjų Tatrų kalną – Dumbier. Šį kartą orų prognozės visai nedžiugino. Kiek žiūrėjome, tiek nieko gero: lietus ir stiprus vėjas – tikrai ne pačios tinkamiausios dienos kopti į kalnus. Kadangi galėjome rinktis tik iš dviejų dienų, pasirinkome tą, kuri žadėjo bent šiek tiek mažiau kritulių. O vėjo nusprendėme tiesiog nebijoti. :D
Automobilį palikome „Parkovisko Srdiečko P3“ aikštelėje, esančioje vos už 11 minučių kelio nuo apartamentų. Parkavimo kaina – 5 eurai visai dienai. Nuo čia ir prasidėjo mūsų žygis. Pradžioje, nepaisant prastų prognozių, dar ruseno viltis, kad oras pasikeis (dažniausiai mums su orais juk pasiseka :D). Kažkur už nugarų lyg ir bandė rodytis saulutė, o tai nuteikė optimistiškai. 


Ėjome nuostabiais kalnų takais. Gamta čia visai kitokia nei Aukštuosiuose Tatruose – žalumos bei žiedų gausa ir garuojantys kalnai šiai maršruto daliai suteikė mistiškumo. Ėjau ir vis aikčiojau, kaip čia gražu. Neįmanoma per foto pertekti to matomo vaizdo. 








Tačiau netrukus susižavėjimo kupinus atodūsius pakeitė sunkesnis kvėpavimas – žolėtu taku (net buvau sudvejojusi ar gerai mes čia pasukome) kopėme vis aukščiau ir aukščiau, tiesiai į kalną. Kuo labiau kilome, tuo labiau tolo nuostabus žaliuojantis takas, o mes patys artėjome prie debesų. Galiausiai atėjo akimirka, kai eidami matėme praktiškai tik sau po nosimi. Drėgmė buvo milžiniška – viskas aplinkui šlapia, šlapi buvome ir mes. Vėjo gūsiai kartais užeidavo tokie stiprūs, jog atrodė, kad dar vienas – ir tikrai išvers iš kojų. Kuo arčiau Dumbier viršūnės, tuo labiau jis kilo ir drąsos kopti aukštyn nepridėjo. O pabaigai dar pradėjo lyti. Nesmarkiai, bet vis tiek nemaloniai.

Demanovske sedlo 1756 m. vėjas didžiulis. Net sudvejojom ar kilti toliau. 




Aplinkui beveik nieko nematyti. Šonuose ryškėjo tik baugūs bedugnių kontūrai, iš kurių kilo debesų šuorai ir lėkė per kalno keterą. Buvo šiek tiek baugu, bet kartu – be galo įdomu. Sakyčiau, būtent tokios akimirkos atmintyje išlieka ilgiausiai. Kai kalnai pasirodo visai kitokie nei nuotraukose: be saulės, be plačių panoramų ir be ryškių spalvų. Tik tu, takas, vėjas, lietus ir debesys.





Taip, skrosdami debesis ir lyjant lietui, užkopėme į Dumbier viršūnę. Tiesa, beveik prie pat tikslo mus pasitiko mažas paukštukas. Atrodė, lyg jis tyčia mus lydėtų – straksėjo priešais tarsi rodydamas kelią, kuriuo turime eiti. Viršūnėje atsiveriančios panoramos šį kartą mūsų nepasitiko, užtat gavome kitokios patirties: debesyse pasislėpusią viršukalnę, didelį vėją ir tą sunkiai nusakomą jausmą, kai pagaliau supranti – užkopėme! Deja, planas papietauti viršūnėje, dėl  oro sąlygų nepavyko. Tad tiesiog įsiamžinome viršūnėje ir leidomės žemyn.


 
Tikriausiai žygio lazdų dėka (šį kartą jas pasiėmiau) šią viršūnę net ir esant tokioms nepalankioms sąlygoms įveikiau gana lengvai. Tai buvo maloni staigmena man pačiai. Po ankstesnės kelionės į Aukštuosius Tatrus jau žinojome, kad kalnai reikalauja daug jėgų. Manau, kiekvienas kalnas turi savo charakterį, ir Dumbier šį kartą jį parodė labai aiškiai. Ne saulėtas. Ne lengvas. Be tobulos panoramos. Bet tikras. Ir turbūt būtent todėl ši viršūnė mums išliks viena įsimintiniausių ir įdomiausių šios kelionės akimirkų.

Tačiau mūsų žygis šiuose kalnuose tuo tik prasidėjo… Mūsų dar laukė kitas takas ir kito kalno viršūnė. Bet apie tai – kitame įraše...

Video 

2026 m. liepos 26 d., sekmadienis

Spišo pilis (Spišský hrad) – didžiausia Slovakijos pilis ir UNESCO paveldas





Vieną dieną praleidome kalnuose, todėl kitą rytą niekur nebeskubėjome. Blauzdos nuo pat ryto priminė apie vakarykštį žygį, tad nusprendėme aplankyti vietą, kur, mūsų manymu, nereikės daug vaikščioti. Na, šiek tiek apsirikome… Nors žygio takų čia nebuvo, iki pilies tenko nemažai lipti į gan statų kalną. O pilyje laukė ne tik pakilimai ir nusileidimai, bet ir nemažai laiptų, todėl visiškai be fizinių pastangų čia tikrai neapsiėjome. 
Prie pilies įrengta nemokama automobilių stovėjimo aikštelė. Ji nėra didelė, todėl atvykus sezono metu gali tekti šiek tiek luktelėti. Eismą reguliuoja darbuotojas, kuris nukreipia į laisvą vietą. Mums pasisekė – atvykome pačiu laiku ir radome paskutinę laisvą vietą. 








Spišo pilis (Spišský hrad) – viena didžiausių pilių ne tik Slovakijoje, bet ir visoje Vidurio Europoje. Bilieto kaina suaugusiajam – 12 eurų. Ši didžiulė viduramžių tvirtovė stovi ant travertino kalvos ir iš tolo matoma iš kelių dešimčių kilometrų. Atrodo iš ties galingai. Kasoje gavome lankstinukus, kuriuose buvo pasakojimas apie pačią pilį ir ką joje galime pamatyti šiuo metu.
Tai šiek tiek apie pilį:
"Pilis pradėta statyti XII amžiaus pabaigoje, o XIII amžiaus pradžioje ji jau buvo beveik tokio dydžio, kokią matome šiandien. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ji paminėta 1249 metais. Per šimtmečius pilį valdė kelios garsios didikų giminės. Iš pradžių ji priklausė Vengrijos karaliams, vėliau Zapolių giminei, kuri karinę tvirtovę pavertė gotikine didikų rezidencija. XVI amžiuje pilis perėjo Turzų šeimai, kuri ją pertvarkė renesanso stiliumi, o XVII amžiuje jos šeimininkais tapo Čakių giminė. Vėliau pilis neteko savo svarbos – šeimininkai persikėlė į netoliese esančius rūmus, o 1780 metais didelis gaisras smarkiai nuniokojo pilį. Nuo tada ji pamažu virto įspūdingais griuvėsiais. 1993 metais Spišo pilis buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o vėliau šis objektas papildytas ir Levočos miesto kultūros paveldu. "

Ką galima pamatyti?

Pilies teritorija tikrai didžiulė. Vaikštant po ją galima apžiūrėti: 
  • apatinį ir viršutinį pilies kiemus; 
  • Romanų kiemą;
  • pilies bokštą, į kurį galima pakilti stačiais, gan ankštokais laiptais;
  • Šv. Elžbietos koplyčią;
  • senąją pilies virtuvę;
  • gotikinius ir renesansinius didikų rūmus;
  • ginklų, šarvų ir miegamųjų ekspozicijas;
  • viduramžių kankinimų ekspoziciją. 























Patiko, kad galima prasieiti pilies sienomis. Iš kart kažkodėl prisiminiau Dubrovniką, tik žinoma ir vaizdai, ir kaina skirėsi kardinaliai :D. Bet ir čia nuo pilies sienų atsiveria labai gražūs vaizdai į aplinkines lygumas ir kalvas. Užlipus į bokštą, tolumoje matosi ir Didieji Tatrų kalnai. 














Ar verta apsilankyti? Manau, kad taip. Vien jos dydis ir atsiveriantys vaizdai į tolius traukia akį, nors viduje kažko labai ypatingo išlikę nėra. Po vakarykščio žygio tikėjomės ramaus pasivaikščiojimo, bet Spišo pilis privertė dar kartą gerokai pamankštinti kojas. 

Aplankę pilį užsukome į Lidl, prisipirkome skanumynų, maisto pietums, vakarienęi ir važiavome ilsėtis, nes kitą dieną laukė ilgas kelias namo.