Slovakija. „Horné Lazy“ apžvalgos bokštas Brezne: status maršrutas, navigacijos kuriozai ir nuostabūs vaizdai

Ar žinote tą jausmą, kai po rimto žygio kalnuose prabundate kitą rytą ir slapta džiaugiatės, kad viskas praėjo sklandžiai? Šį kartą ir mes po kalnų jautėmės tikrai pakankamai gerai. Raumenų beveik nesuko, jėgų, rodos, buvo pakankamai, todėl šios dienos planas atrodė gan paprastas – tiesiog lengvai pasivaikščioti ir apžiūrėti netoliese esantį apžvalgos bokštą.

Eidami link jo aklai pasitikėjome „Google Maps“, o šis mus užtikrintai nuvedė tiesiai per privačią Brezno ligoninės teritoriją. Radome kažkokius vartus, ant kurių buvo tiesiog užmestas dviračiams skirtas užraktas. Jį pakėlėme, praėjome pro vartus ir vėl uždėjome taip, kaip buvo. Ką padarysi – svarbu, kad šį kartą tikslą pasiekėme ir kelią radome!

Vos pradėjus kopti link paties objekto, iškart supratome, kad pažadėto lengvo pasivaikščiojimo šiandien nebus. Gavome tokią apkrovą blauzdoms, kokios vakar net nesapnavome. Lipdama aukštyn juokiausi iš savęs: po kalnų kojos liko lyg ir sveikos, bet čia lipdama tai jau galutinai „dasimušiu“! 

Kad sunkiai kylame ne mes vieni, supratome labai greitai. Pakeliui sutikome dar kelias kopiančias kompanijas – visi iki vieno pūškavo raudonais žandais. Užkilus prie pat bokšto  viena vyrukų kompanija, jau sėkmingai pasiekę bokštą, buvo išsivilkę iš šlapių marškinėlių ir juos tiesiog ten pat džiovino. :D Pasiekus patį bokštą, laukė dar vienas etapas – įlipti į jį. Įveikus šiuos laiptus mano blauzdos jau po truputėlį pradėjo gyventi atskirą gyvenimą nuo likusio kūnio.

Nuo beveik 40 metrų aukščio (tiksliau nuo 39,6 m, jame yra net 192 laipteliai!) „Horné Lazy“ bokšto atsivėrė nuostabi Žemųjų Tatrų panorama. Pats fainiausias momentas – stovėti viršuje, gaudyti vėsinantį vėją ir tolumoje matyti tas viršūnes, kurias savo kojomis įveikėme dar vakar: Ďumbier ir Chopok. Žiūrint į juos iš šalies net sunku patikėti, kad dar prieš parą buvome ten, pačiame viršuje. Beje, šiandien šios kalnų viršūnės taip pat buvo pasislėpusios debesyse.

Grįžtant atgal laukė staigmena – tie patys ligoninės vartai, pro kuriuos patekome, jau buvo užrakinti. Teko suktis iš padėties ir ieškoti kito kelio. Taip atradome nuostabų Banisko miško parką, kuris ribojasi su Horné Lazy gamtos rezervatu. Šis grįžimo takas pasirodė kur kas jaukesnis. Pasirodo čia yra pažintinis takas su medinėmis skulptūromis, įvairiom pažintinėm užduotim ir net netoliese esančiu elnių aptvaru.

Galiausiai net pasidžiaugėme tais užrakintais vartais, nes kitaip būtume praleidę šią gražią vietą. Tikriausiai šiuo keliu reikėjo eiti ir iš pat pradžių. Kartais su „Google Maps“ nesuprasi, kodėl jis atkakliai siūlo jau nesamus ar nepraeinamus kelius!

Slovakija. Nuo Dumbier iki Chopok raudonąja trasa: atsiveriantys vaizdai, lietus ir pabaigai geltonosios trasos ypatumai.

Palikę Dumbier, paskendusį tirštuose debesyse, vėjyje ir dulkiančiame lietuje, raudonąja trasa pajudėjome link Chopok viršūnės, esančios 2024 metrų aukštyje. Bendražygis jau dvejojo, ar verta per lietų eiti toliau, o aš giliai širdyje nenorėjau pasiduoti. Paraginau judėti į priekį tikėdamasi, kad lietus liausis, o jei ne – sutarėme tiesiog suktis atgal. Tačiau kalnai nebūtų kalnai, jei kas penkiolika minučių nenustebintų, nes po truputį pro rūką pradėjo lysti saulutė. Netrukus debesys prasisklaidė ir prieš mus atsivėrė nuostabios kalnų panoramos. Tuo momentu eiti buvo vienas malonumas.

Taip besimėgaudami vaizdais pasiekėme ir įveikėme Chopok viršūnę. 

Tiesa, kalnų magija veikia greitai, nes vos tik spėjome nuleistis žemyn, viršūnė vėl pradėjo slėptis debesyje. Todėl nuo apžvalgos aikštelės kalno, į kurį ką tik buvome įkopę, jau nebesimatė. Foto liko tik su pavadinimu :D. 

Pasiekę Chopok viršūnę jautėmės visai neblogai, tačiau norėjome išbandyti ir kitokį nusileidimo būdą – keltuvą. Visgi viršūnėje jokios fizinės bilietų kasos nebuvo, o telefone pradėjus ieškoti informacijos, kaip ir kur tuos bilietus įsigyti, internete nepavyko normaliai nieko rasti. Kadangi po žygio gilintis į painią informacijos paiešką kantrybės abiems neužteko, tiesiog numojome ranka ir nusprendėme leistis pėsčiomis. 

Jei kelias iki Chopok buvo malonus pasivaikščiojimas, tai nusileidimas geltonąja trasa atgal iki automobilio man tapo tikru ištvermės egzaminu. Nuorodoje ji pažymėta geltonai, tačiau man kur kas labiau panašėjo į rimtą raudoną trasą, nors bendražygis rodos straksėjo į apačią be jokių problemų. Šis mūsų nusileidimas dėl mano lėtesnio tempo truko virš valandos, ir tai buvo pati sunkiausia viso žygio dalis. Stačiu šlaitu teko lipti per didžiulius, nepatogius akmenis, todėl kiekvienas žingsnis reikalavo atidumo, o kelio sąnariai gavo milžinišką apkrovą. Situaciją dar "pagerino" vėl pradėjęs lyti lietus, nes drėgni akmenys akimirksniu tapo slidesni.

Video -> Chopok 2024 m

Šis žygis man paliko ne tik pilną telefoną nuotraukų, bet ir tris labai vertingas pamokas, kuriomis noriu pasidalinti su kitais žygeiviais. Pirmoji pamoka yra ta, kad ėjimo lazdos skirtos ne tik senukams. Prisipažinsiu, kažkadaise aš turėjau būtent tokį nusistatymą, o bendražygis jį tokį turėjo iki šiol. Aš jau iš anksčiau žinojau, kad pėsčiųjų žygiams lazdos yra tikras išsigelbėjimas, tik kalnuose nebuvau jų bandžiusi. Draugas jas išmėgino pirmą kartą ir taip pat pripažino, kad tai nepakeičiamas daiktas. Visame žygyje jos man buvo puikus ramstis ir palengvino kopimą, ypač žinant, kaip man sekėsi kitus kartus be jų. Be to, ant slidžių bei stačių akmenų jos tapo papildomomis atramomis, apsaugojusiomis kelius nuo dar didesnio smūgio, todėl nuo šiol lazdos keliauja į privalomos įrangos sąrašą, tik ateityje abiems pirksime kompaktiškesnes, nei dabartinės. Antroji pamoka – keltuvo bilietų paieška viršūnėje yra beveik neįmanoma misija. Jei norėsite išbandyti keltuvą, informacijos ieškokite iš anksto, nes viršūnėje nėra nei kasų, nei aiškių nuorodų, o internete ieškoti greito atsakymo jau pavargus yra per didelis galvos skausmas. Viskas, kaip pasirodo, veikia tik per Gopass sistemą, kuria geriausia pasirūpinti dar viešbutyje. Trečioji pamoka – visada verta rizikuoti ir bandyti. Nepaisant sunkaus nusileidimo, jei būtume išsigandę prasto oro pradžioje, būtume praleidę tuos nuostabius vaizdus, kurie atsivėrė pakeliui, todėl kalnuose reikia tiesiog eiti į priekį. Nors šis nusileidimas išgręžė paskutines jėgas, pasiekus automobilį užplūdo labai geras jausmas, kad mes tai padarėme, tad žygį už parodytas abi jo puses vertinu tik dar labiau.

Slovakija: Dumbier 2043 m. – viršūnė debesyse, lietuje ir vėjyje

Atrodo, dar visai neseniai buvome Slovakijoje, o štai ir vėl susikrovėme daiktus kelionei į šią nuostabią kalnų šalį. Mažiau nei prieš mėnesį lankėmės Aukštuosiuose Tatruose – kopėme į kalnus ir mėgavomės nuostabiu kraštovaizdžiu. Jau tada žinojome, kad norėsime čia sugrįžti. Matyt, Slovakijos kalnai taip lengvai nepaleidžia – važiuodami namo jau rinkomės viršūnę, į kurią lipsime kitą kartą, ir dairėmės apartamentų naujai kelionei.

Taigi, nepraėjus nė mėnesiui, mes vėl čia. Tik šį kartą mūsų kryptis – Žemieji Tatrai, o vienas pagrindinių tikslų – 2043 metrų aukščio Dumbier viršukalnė.

Šįkart apsistojome Tálėje, „Apartman KARIN, Tále, Chopok – Juh“. Kaip ir praėjusį sykį, nakvynę rinkomės taip, kad ji būtų prie pat žygių takų pradžios. Po ilgos, net dvylikos valandų kelionės buvo labai smagu patekti į jaukią, ramią vietą, kur tiesiog šalia čiurlena upelis. Tiesa, nuo jo skleidžiamo garso kartais atrodė, kad lauke nuolat lyja. Patys apartamentai – švarūs ir tvarkingi, juose radome viską, ko reikėjo mūsų viešnagei. Automobiliui skirta vieta po stogeliu buvo dar vienas didelis privalumas. Atvykus mus pasitiko šeimininkai: aprodė patalpas, paaiškino, kaip viskas veikia, kur statyti automobilį ir kaip patekti į vidų. Toks išsamus priėmimas po varginančio kelio mus šiek tiek išsekino, nes labiau mėgstame bekontaktį apsistojimą, tačiau šeimininkai buvo itin paslaugūs ir mandagūs. Ši vieta labai patogi tiems, kurie į kalnus atvyksta ne tik pasigrožėti gamta, bet ir aktyviai praleisti laiko – visai šalia yra slidinėjimo trasos ir, žinoma, kalnų žygių takai.

Nors apartamentuose buvo jauku, ilgai ilsėtis neketinome. Jau kitą rytą laukė pirmasis rimtas šios kelionės išbandymas. Mūsų rytas, kaip įprastai, prasidėjo anksti. Planavome kuo anksčiau pasiekti aukščiausią Žemųjų Tatrų kalną – Dumbier. Šį kartą orų prognozės visai nedžiugino. Kiek žiūrėjome, tiek nieko gero: lietus ir stiprus vėjas – tikrai ne pačios tinkamiausios dienos kopti į kalnus. Kadangi galėjome rinktis tik iš dviejų dienų, pasirinkome tą, kuri žadėjo bent šiek tiek mažiau kritulių. O vėjo nusprendėme tiesiog nebijoti. :D

Automobilį palikome „Parkovisko Srdiečko P3“ aikštelėje, esančioje vos už 11 minučių kelio nuo apartamentų. Parkavimo kaina – 5 eurai visai dienai. Nuo čia ir prasidėjo mūsų žygis. Pradžioje, nepaisant prastų prognozių, dar ruseno viltis, kad oras pasikeis (dažniausiai mums su orais juk pasiseka :D). Kažkur už nugarų lyg ir bandė rodytis saulutė, o tai nuteikė optimistiškai. 

Ėjome nuostabiais kalnų takais. Gamta čia visai kitokia nei Aukštuosiuose Tatruose – žalumos bei žiedų gausa ir garuojantys kalnai šiai maršruto daliai suteikė mistiškumo. Ėjau ir vis aikčiojau, kaip čia gražu. Neįmanoma per foto pertekti to matomo vaizdo. 

Tačiau netrukus susižavėjimo kupinus atodūsius pakeitė sunkesnis kvėpavimas – žolėtu taku (net buvau sudvejojusi ar gerai mes čia pasukome) kopėme vis aukščiau ir aukščiau, tiesiai į kalną. Kuo labiau kilome, tuo labiau tolo nuostabus žaliuojantis takas, o mes patys artėjome prie debesų. Galiausiai atėjo akimirka, kai eidami matėme praktiškai tik sau po nosimi. Drėgmė buvo milžiniška – viskas aplinkui šlapia, šlapi buvome ir mes. Vėjo gūsiai kartais užeidavo tokie stiprūs, jog atrodė, kad dar vienas – ir tikrai išvers iš kojų. Kuo arčiau Dumbier viršūnės, tuo labiau jis kilo ir drąsos kopti aukštyn nepridėjo. O pabaigai dar pradėjo lyti. Nesmarkiai, bet vis tiek nemaloniai.

Demanovske sedlo 1756 m. vėjas didžiulis. Net sudvejojom ar kilti toliau. 

Aplinkui beveik nieko nematyti. Šonuose ryškėjo tik baugūs bedugnių kontūrai, iš kurių kilo debesų šuorai ir lėkė per kalno keterą. Buvo šiek tiek baugu, bet kartu – be galo įdomu. Sakyčiau, būtent tokios akimirkos atmintyje išlieka ilgiausiai. Kai kalnai pasirodo visai kitokie nei nuotraukose: be saulės, be plačių panoramų ir be ryškių spalvų. Tik tu, takas, vėjas, lietus ir debesys.

Taip, skrosdami debesis ir lyjant lietui, užkopėme į Dumbier viršūnę. Tiesa, beveik prie pat tikslo mus pasitiko mažas paukštukas. Atrodė, lyg jis tyčia mus lydėtų – straksėjo priešais tarsi rodydamas kelią, kuriuo turime eiti. Viršūnėje atsiveriančios panoramos šį kartą mūsų nepasitiko, užtat gavome kitokios patirties: debesyse pasislėpusią viršukalnę, didelį vėją ir tą sunkiai nusakomą jausmą, kai pagaliau supranti – užkopėme! Deja, planas papietauti viršūnėje, dėl  oro sąlygų nepavyko. Tad tiesiog įsiamžinome viršūnėje ir leidomės žemyn.

 

Tikriausiai žygio lazdų dėka (šį kartą jas pasiėmiau) šią viršūnę net ir esant tokioms nepalankioms sąlygoms įveikiau gana lengvai. Tai buvo maloni staigmena man pačiai. Po ankstesnės kelionės į Aukštuosius Tatrus jau žinojome, kad kalnai reikalauja daug jėgų. Manau, kiekvienas kalnas turi savo charakterį, ir Dumbier šį kartą jį parodė labai aiškiai. Ne saulėtas. Ne lengvas. Be tobulos panoramos. Bet tikras. Ir turbūt būtent todėl ši viršūnė mums išliks viena įsimintiniausių ir įdomiausių šios kelionės akimirkų.

Tačiau mūsų žygis šiuose kalnuose tuo tik prasidėjo… Mūsų dar laukė kitas takas ir kito kalno viršūnė. Bet apie tai – kitame įraše...

Video 

---

View this post on Instagram

A post shared by Renata (@renata_omesjautenbuvom)