Mano įspūdžiai nuo Harimäe apžvalgos bokšto (Harimäe vaatetorn) Estijoje

Jei sekate mano keliones, žinote, kad negaliu pravažiuoti pro apžvalgos bokštus. Tad į mano kolekciją keliauja dar vienas – Estijoje esantis Harimäe apžvalgos bokštas (Harimäe vaatetorn).

Jis stovi visiškai miškų apsuptyje, o pati teritorija aplink jį labai tvarkinga. Čia įrengta patogi stovėjimo aikštelė, yra tualetas ir pikniko vieta. Dažniausiai prie tokių objektų būna tik pati automobilių aikštelė, bet čia viskas padaryta taip, kad galima ne tik trumpam sustoti pasižvalgyti, bet ir ramiai praleisti laiką bei pailsėti gamtoje.

Pats bokštas atrodo visiškai naujas. Anot šalia esančio užrašo, jis pastatytas 2025 m. (pasirodo, anksčiau čia stovėjo senas medinis bokštas, kurį nugriovė ir jo vietoje pastatė šį, modernesnį). Šis bokštas yra apie 28 m aukščio, o aukščiausia apžvalgos aikštelė įrengta 24 m aukštyje. Nuo jos atsiveria labai gražūs aplinkinių miškų vaizdai. Rudenio spalvos vaizdą daro dar gražesnį.

Jei keliausite po Pietų Estiją ar Otepės apylinkes, labai rekomenduoju šią vietą įtraukti į savo maršrutą bent trumpam sustojimui ir poilsiui keliaujant. 

Lekiam Estijos keliais: Saulos šaltiniai, Raganos šulinys ir kitos vietos, kurias verta (arba ne) pamatyti

Keliaujant po Estiją, kaip ir bet kurias kitas šalis, tikrai ne visos vietos palieka vienodą įspūdį. Vienos nustebina savo gamta ir netikėtais vaizdais, kitose supranti, kad pasirinktas metų laikas nebuvo pats tinkamiausias, o dar kitose po apsilankymo aplamai lieka klausimas, ar verta buvo dėl jų sukti iš pagrindinio kelio. Ir tai yra visiškai normalu keliaujant. Kelionė nebūtinai turi būti sudaryta vien iš „wow“ vietų. Kaip aš visada sakau, įdomu  pamatyti ir tai, kas yra neįdomu. Nes pats nepamatęs nesužinosi, ar tikrai toje  vietoje neįdomu :D.  

Šiame įraše pasidalinsiu apie keturias gana skirtingas vietas: Saulos mėlynuosius šaltinius, Tuhalos raganos šulinį, Kuimetsos karstinę vietovę ir Sopruse parką. Kiekviena jų buvo savaip įdomi, nors ne visos pateisino lūkesčius.

Saulos mėlynieji šaltiniai – Blue Springs of Saula

Pirmoji stotelė buvo Saulos mėlynieji šaltiniai, dar vadinami Saula sacrificial springs. Tai nedidelė, tačiau labai graži gamtos vieta, kurioje labiausiai akį patraukia vandens spalva ir šaltiniai. Yra mažas parkingas. Iki šaltinių veda paprastas miško takelis. Yra kelios nuorodos, bet daug aiškumo jos nesuteikė :D. 

Ne viską, ką buvome nusižiūrėję internete ir tikėjomės čia rasti, pavyko aptikti. Vienoje vietoje pamatėme labai gražios, sodrios žalios spalvos, mažas vandens telkinuką. Yra suolelis ant kurio  atsisėdus gali pasigrožėti šiuo vaizdeliu. Įkeliu kelias foto, bet per jas tikro vaizdo/spalvų perteikti neįmanoma. 

Pėjus kiek toliau, gražioji ir įdomioji šios vietos dalis, tai šaltinis, kuriame vanduo kyla tiesiai iš žemės. Įdomiausia stebėti dugną: atrodo, kad po vandeniu viskas nuolat juda. Smėlis vietomis tarsi verda, juda ar net keičia savo formą. Tai taip pat vienas iš tų gamtos reiškinių, kuriuos sunku tinkamai perteikti nuotraukose.  Vaizdo įrašą galite peržiūrėti, paspaudę šią nuorodą -> Video

Tuhalos raganos šulinys – Tuhala Witch’s Well

Kita stotelė buvo Tuhalos raganos šulinys. Ši vieta  iš pirmo žvilgsnio ir aprašymo internete atrodo gan įdomi. Bet šiuo metu (rudenį) čia nieko įdomaus nepamatėm. Šulinys buvo neveikiantis/uždarytas, aplink važinėjo robotukas pjaunantis žolę, todėl mūsų apsilankymas buvo labiau pažintinis nei įspūdingas. Be šulinio teritorijoje dar yra senas namas bei kelios akmens skulptūros. Automobiliui pastatyti yra nedidelis parkingas. 

Šios vietos ypatingumas yra tame, kad po stipresnių liūčių ar pavasarinio polaidžio požeminis vanduo gali taip pakilti, kad šulinys persipildo ir vanduo veržiasi per kraštus. Todėl ir atsiranda tas neva „raganos šulinio“ efektas.

Tikk pažiūrėjus ten esančias nuotraukas, kaip ši vieta atrodo tuo metu, kai šulinys „verda“, pasidaro aišku, kodėl ji laikoma viena įdomesnių Estijos gamtos vietų. Jei kada nors tektų čia grįžti, būtų įdomu pamatyti Tuhalos šulinį būtent tada, kai jis iš tikrųjų veržiasi per kraštus.

Šioje foto matosi, kaip neva turėtų atrodyti šulinys...

Kuimetsos karstinė vietovė – Kuimetsa Karst Area

Trečioji vieta buvo Kuimetsos karstinė vietovė. Labai patinka mums tokios gamtos vietos, bet šį kartą nepavyko pamatyti visko ką norėjome. Įdomiausias objektas yra toliau nuo parkingo, tačiau iki jo taip ir nenukeliavome. Mūsų apranga nebuvo pati tinkamiausia tokiam pasivaikščiojimui, nes dalį tako buvo užvertę nuvirtę medžiai, pro kuriuos brautis tikrai nesinorėjo. Kad ne jie, tikrai būtume nuėję iki pagrindinio šios vietos objekto. Deja šį kartą teko apsiriboti tuo, ką galėjome pasiekti lengviau, ir apžiūrėjome mažesnes uolas bei kitus karstinius darinius. 

Sopruse parkas – Sopruse Park

Ketvirtoji mūsų aplankyta vieta buvo Sopruse parkas. O čia jau įspūdžiai buvo visai nekokie. Parkas pasirodė gana apleistas. Žolė vietomis užaugusi beveik iki kelių, o joje pasislėpusios ir kai kurios skulptūros. Tikėjomės gražesnio, įdomesnio parko. 

Graži tik didžioji skulptūra, kuri išsiskiria iš aplinkos, tačiau daugiau kažko, dėl ko norėtųsi čia ilgiau užsibūti, neradome. O į šią skulptūrą galima pažiūrėti pravažiuojant ir pro automobilio  lagą. 

Paidės ordino pilis Estijoje (Paide ordulinnus)

Dar viena vieta, kurią pasirinkome aplankyti Estijoje, tai Paidėje esanti Paidės ordino pilis (Paide ordulinnus).

Automobilį pasistatėme visai šalia pilies – pavyko rasti tokį mini parkingą, kuriame telpa vos kokios trys mašinos, tad mums vieta buvo labai patogi. O ar tai tikrasis parkingas, tikrai nežinau :D. Nuo čia iškart pro vartus patekome į pilies teritoriją.

Šiek tiek istorijos iš interneto platybių. Livonijos ordinas pamatų akmenis čia padėjo dar tryliktame amžiuje. Kadangi aplinkui buvo gausu balto kalkakmenio, pilį pastatė būtent iš jo. Dėl šios priežasties vokiečiai vietovę praminė Weissenstein, kas išvertus reiškia „baltas akmuo“. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai – Paidė yra pačiame Estijos centre, todėl pilis ilgus šimtmečius veikė kaip pagrindinė regiono sankryža ir gynybinis taškas.

Mums buvo labai įdomu pasivaikščioti tarp išlikusių mūrų, gilių gynybinių griovių ir pylimų, kurie gerai matomi iki šiol. Virš visos teritorijos yra iškilęs aštuonkampis Vallitorn bokštas. Nors per karus pilis buvo stipriai apgriauta, o pats bokštas praėjusio amžiaus viduryje netgi susprogdintas, vėliau jį kruopščiai atstatė. O dabar čia tiesiog labai tvarkingas ir jaukus parkas.

Keilos krioklys Estijoje: po šešerių metų vėl toje pačioje vietoje

Nesu mėgėja lankytis po kelis kartus toje pačioje vietoje, bet jei jau kelias veda pro šalį, dažniausiai užsuku dar kartą. O jei keliauju su žmogumi, kuris toje vietoje dar nėra buvęs, smagu ir jam ją parodyti.

Keila-Joa miestelyje, esančiame į vakarus nuo Talino, lankausi antrą kartą. Šį kartą šešių metrų aukščio Keilos krioklys buvo kur kas galingesnis ir sraunesnis nei per mano pirmąjį apsilankymą 2020 metais. Taip pat šįsyk saulė upės pursluose įžiebė vaivorykštę, kuri šią vietą padarė dar gražesnę. Daugiau, rodos, niekas labai nepakito. Gal šiek tiek labiau sutvarkytas pats parkas, įrengti informaciniai stendai, kurių tąkart nebuvo. Kadangi diena buvo saulėta ir graži, tai ir žmonių čia sutikome gerokai daugiau nei pirmąjį kartą.

Keila-Joa

Matosi vaivorykštė...