Karostos Šiauriniai fortai (baterija Nr. 1): kodėl čia verta sugrįžti ne kartą?

Šiauriniai fortai (gynybinių įtvirtinimų baterija Nr. 1) Karostoje, Latvijoje. Man ši vieta jau tapo savotiška kelionių tradicija. Čia lankiausi jau trečią kartą ir galiu drąsiai sakyti: dviejų vienodų apsilankymų Karostoje tiesiog nebūna.

Šie fortai kas kartą pasitinka visiškai kitaip. Jūros lygio svyravimai – pakilimai ir atoslūgiai – kaskart iš esmės pakeičia viso apsilankymo patirtį.

• 2016 metai (pirmasis kartas): Didžioji dalis griuvėsių skendėjo bangose. Jie buvo visiškai neprieinami, todėl objektą apžiūrėti pavyko tik iš tolo.
• Antrasis kartas: Jūra buvo stipriai atslūgusi. Fortus tyrinėjome iš arti, o vėlyvo vakaro saulėlydis betonines sienas nudažė įspūdingomis spalvomis.
• Šis, trečiasis, kartas: Baltijos jūra vėl parodė savo jėgą. Griuvėsiai šįkart buvo apsemti turbūt labiausiai iš visų mano matytų kartų. Vanduo pakilo tiek, kad po bunkerius praktiškai nebuvo įmanoma palandžioti.

Nors jūra šįkart užvėrė kelius į fortų vidų, nuobodžiauti neteko. Labiausiai į akis krito vizualūs pokyčiai – ant yrančių betoninių sienų atsirado naujų, įdomių piešinių. Šis nuolat kintantis gatvės menas ant istorinių griuvėsių sukuria stiprų kontrastą. Tai puikiai primena, kad Karostos fortai yra gyva, laiko ir žmonių nuolat keičiama erdvė. Nors nepavyko įlįsti į fortų gilumą, stebėti į betonines sienas dūžtančias bangas buvo ne mažiau dramatiška ir įspūdinga.

Planuojantiems čia apsilankyti verta žinoti, kad automobilių stovėjimo aikštelė įrengta prie pat fortų. Parkingas labai patogus – nereikia niekur toli eiti, vos išlipus iš automobilio galima pradėti tyrinėjimus. Tiesa, prieš važiuodami niekada nežinosite, ką rasite: fortus sausumoje ar skęstančius jūroje. Bet būtent tai šiai vietai ir suteikia didžiausio žavesio.

Slovakija. „Horné Lazy“ apžvalgos bokštas Brezne: status maršrutas, navigacijos kuriozai ir nuostabūs vaizdai

Ar žinote tą jausmą, kai po rimto žygio kalnuose prabundate kitą rytą ir slapta džiaugiatės, kad viskas praėjo sklandžiai? Šį kartą ir mes po kalnų jautėmės tikrai pakankamai gerai. Raumenų beveik nesuko, jėgų, rodos, buvo pakankamai, todėl šios dienos planas atrodė gan paprastas – tiesiog lengvai pasivaikščioti ir apžiūrėti netoliese esantį apžvalgos bokštą.

Eidami link jo aklai pasitikėjome „Google Maps“, o šis mus užtikrintai nuvedė tiesiai per privačią Brezno ligoninės teritoriją. Radome kažkokius vartus, ant kurių buvo tiesiog užmestas dviračiams skirtas užraktas. Jį pakėlėme, praėjome pro vartus ir vėl uždėjome taip, kaip buvo. Ką padarysi – svarbu, kad šį kartą tikslą pasiekėme ir kelią radome!

Vos pradėjus kopti link paties objekto, iškart supratome, kad pažadėto lengvo pasivaikščiojimo šiandien nebus. Gavome tokią apkrovą blauzdoms, kokios vakar net nesapnavome. Lipdama aukštyn juokiausi iš savęs: po kalnų kojos liko lyg ir sveikos, bet čia lipdama tai jau galutinai „dasimušiu“! 

Kad sunkiai kylame ne mes vieni, supratome labai greitai. Pakeliui sutikome dar kelias kopiančias kompanijas – visi iki vieno pūškavo raudonais žandais. Užkilus prie pat bokšto  viena vyrukų kompanija, jau sėkmingai pasiekę bokštą, buvo išsivilkę iš šlapių marškinėlių ir juos tiesiog ten pat džiovino. :D Pasiekus patį bokštą, laukė dar vienas etapas – įlipti į jį. Įveikus šiuos laiptus mano blauzdos jau po truputėlį pradėjo gyventi atskirą gyvenimą nuo likusio kūnio.

Nuo beveik 40 metrų aukščio (tiksliau nuo 39,6 m, jame yra net 192 laipteliai!) „Horné Lazy“ bokšto atsivėrė nuostabi Žemųjų Tatrų panorama. Pats fainiausias momentas – stovėti viršuje, gaudyti vėsinantį vėją ir tolumoje matyti tas viršūnes, kurias savo kojomis įveikėme dar vakar: Ďumbier ir Chopok. Žiūrint į juos iš šalies net sunku patikėti, kad dar prieš parą buvome ten, pačiame viršuje. Beje, šiandien šios kalnų viršūnės taip pat buvo pasislėpusios debesyse.

Grįžtant atgal laukė staigmena – tie patys ligoninės vartai, pro kuriuos patekome, jau buvo užrakinti. Teko suktis iš padėties ir ieškoti kito kelio. Taip atradome nuostabų Banisko miško parką, kuris ribojasi su Horné Lazy gamtos rezervatu. Šis grįžimo takas pasirodė kur kas jaukesnis. Pasirodo čia yra pažintinis takas su medinėmis skulptūromis, įvairiom pažintinėm užduotim ir net netoliese esančiu elnių aptvaru.

Galiausiai net pasidžiaugėme tais užrakintais vartais, nes kitaip būtume praleidę šią gražią vietą. Tikriausiai šiuo keliu reikėjo eiti ir iš pat pradžių. Kartais su „Google Maps“ nesuprasi, kodėl jis atkakliai siūlo jau nesamus ar nepraeinamus kelius!

Slovakija. Nuo Dumbier iki Chopok raudonąja trasa: atsiveriantys vaizdai, lietus ir pabaigai geltonosios trasos ypatumai.

Palikę Dumbier, paskendusį tirštuose debesyse, vėjyje ir dulkiančiame lietuje, raudonąja trasa pajudėjome link Chopok viršūnės, esančios 2024 metrų aukštyje. Bendražygis jau dvejojo, ar verta per lietų eiti toliau, o aš giliai širdyje nenorėjau pasiduoti. Paraginau judėti į priekį tikėdamasi, kad lietus liausis, o jei ne – sutarėme tiesiog suktis atgal. Tačiau kalnai nebūtų kalnai, jei kas penkiolika minučių nenustebintų, nes po truputį pro rūką pradėjo lysti saulutė. Netrukus debesys prasisklaidė ir prieš mus atsivėrė nuostabios kalnų panoramos. Tuo momentu eiti buvo vienas malonumas.

Taip besimėgaudami vaizdais pasiekėme ir įveikėme Chopok viršūnę. 

Tiesa, kalnų magija veikia greitai, nes vos tik spėjome nuleistis žemyn, viršūnė vėl pradėjo slėptis debesyje. Todėl nuo apžvalgos aikštelės kalno, į kurį ką tik buvome įkopę, jau nebesimatė. Foto liko tik su pavadinimu :D. 

Pasiekę Chopok viršūnę jautėmės visai neblogai, tačiau norėjome išbandyti ir kitokį nusileidimo būdą – keltuvą. Visgi viršūnėje jokios fizinės bilietų kasos nebuvo, o telefone pradėjus ieškoti informacijos, kaip ir kur tuos bilietus įsigyti, internete nepavyko normaliai nieko rasti. Kadangi po žygio gilintis į painią informacijos paiešką kantrybės abiems neužteko, tiesiog numojome ranka ir nusprendėme leistis pėsčiomis. 

Jei kelias iki Chopok buvo malonus pasivaikščiojimas, tai nusileidimas geltonąja trasa atgal iki automobilio man tapo tikru ištvermės egzaminu. Nuorodoje ji pažymėta geltonai, tačiau man kur kas labiau panašėjo į rimtą raudoną trasą, nors bendražygis rodos straksėjo į apačią be jokių problemų. Šis mūsų nusileidimas dėl mano lėtesnio tempo truko virš valandos, ir tai buvo pati sunkiausia viso žygio dalis. Stačiu šlaitu teko lipti per didžiulius, nepatogius akmenis, todėl kiekvienas žingsnis reikalavo atidumo, o kelio sąnariai gavo milžinišką apkrovą. Situaciją dar "pagerino" vėl pradėjęs lyti lietus, nes drėgni akmenys akimirksniu tapo slidesni.

Video -> Chopok 2024 m

Šis žygis man paliko ne tik pilną telefoną nuotraukų, bet ir tris labai vertingas pamokas, kuriomis noriu pasidalinti su kitais žygeiviais. Pirmoji pamoka yra ta, kad ėjimo lazdos skirtos ne tik senukams. Prisipažinsiu, kažkadaise aš turėjau būtent tokį nusistatymą, o bendražygis jį tokį turėjo iki šiol. Aš jau iš anksčiau žinojau, kad pėsčiųjų žygiams lazdos yra tikras išsigelbėjimas, tik kalnuose nebuvau jų bandžiusi. Draugas jas išmėgino pirmą kartą ir taip pat pripažino, kad tai nepakeičiamas daiktas. Visame žygyje jos man buvo puikus ramstis ir palengvino kopimą, ypač žinant, kaip man sekėsi kitus kartus be jų. Be to, ant slidžių bei stačių akmenų jos tapo papildomomis atramomis, apsaugojusiomis kelius nuo dar didesnio smūgio, todėl nuo šiol lazdos keliauja į privalomos įrangos sąrašą, tik ateityje abiems pirksime kompaktiškesnes, nei dabartinės. Antroji pamoka – keltuvo bilietų paieška viršūnėje yra beveik neįmanoma misija. Jei norėsite išbandyti keltuvą, informacijos ieškokite iš anksto, nes viršūnėje nėra nei kasų, nei aiškių nuorodų, o internete ieškoti greito atsakymo jau pavargus yra per didelis galvos skausmas. Viskas, kaip pasirodo, veikia tik per Gopass sistemą, kuria geriausia pasirūpinti dar viešbutyje. Trečioji pamoka – visada verta rizikuoti ir bandyti. Nepaisant sunkaus nusileidimo, jei būtume išsigandę prasto oro pradžioje, būtume praleidę tuos nuostabius vaizdus, kurie atsivėrė pakeliui, todėl kalnuose reikia tiesiog eiti į priekį. Nors šis nusileidimas išgręžė paskutines jėgas, pasiekus automobilį užplūdo labai geras jausmas, kad mes tai padarėme, tad žygį už parodytas abi jo puses vertinu tik dar labiau.