Lustūžio uola – gamtos grožis ir požeminiai sandėliai Gaujos slėnyje

Smagu, kad vis dar galima mėgautis gražiu, vasarišku rudens oru. Tad sulaukę laisvadienių lėkėme Latvijos keliais. Šį kartą lankėme Lygatnę. Lygatnė – miestas Latvijoje, Vidžemėje, Cėsių savivaldybėje, kairiajame Gaujos krante, Gaujos nacionalinio parko teritorijoje. Gyvenvietė pradėjo formuotis XIX a. pradžioje, kai buvo pastatytas popieriaus fabrikas. Gražus miestelis su gražiomis lankytinimos vietomis.

Pirmoji lankyta vieta - Luztūžio uola – tai viena įdomiausių vietų Gaujos nacionaliniame parke - Lygatnės mieste. Įspūdinga smiltainio siena stūkso šalia Gaujos upės. Didžiausią įspūdį paliko tai, kad uoloje yra iškirsti senieji smiltainio rūsiai – sandėliai. Juos vietiniai žmonės naudojo dar XIX a. – čia buvo laikomas maistas, alus, kitos gėrybės. Kadangi smiltainis palaiko pastovią vėsią temperatūrą, šie rūsiai veikė tarsi natūralūs šaldytuvai, todėl jie buvo nepamainoma kasdienybės dalis. Į kelis rūsius galima įeiti ir dabar. Įėjus juntama vėsa, kai kurios durys apsitraukusios mažu šerkšneliu ar tai aprasojusios. Smagu, kad iki šių dienų galima išvysti šių urvų fragmentus, o kai kurie jų dar gana gerai išlikę.

Ši vieta yra pritaikyta lankytojams – šalia informacinio centro yra nemokama automobilių stovėjimo aikštelė, iš kurios veda laiptai į rūsius ir apžvalgos aikštelę. Nors dalis laiptų turėklų pažymėti kaip pavojingi, dar vis galima saugiai užlipti ir pasigrožėti Gaujos slėnio panorama. Kol medžiai su lapais, kažko įpatingo nematyti, bet nukritus lapams manau atsivertų tikrai gražus vaizdas. Šiaip aplinka labai jauki – uolos apsuptos miško, čia malonu pabūti tiek ramiai pasivaikščiojant, tiek tyrinėjant istorinius sandėlius.

Netoliese verta aplankyti ir kitus Lygatnės objektus, pavyzdžiui, pasivaikščioti gražiu parku palei Lygatnės tvenkinį. Jis yra pačiame Lygatnės centre tarp Brīvības ir Spriņģu gatvių, priešais smiltainio skardį – Lustūžį. Lygatnės tvenkinyje gyvena ir antys, ir gulbės, pastatytas gulbių namelis. Labai graži vieta.

Šalia informacinio centro taip pat yra gražus parkelis su senu, apsamanojusiais akmenimis, veikiančiu vandens fontanu. 

Kai takas nuveda ne ten: Gelgaudiškio pažintinio tako nuotykiai

Na ir trečias šios dienos takas -  Gelgaudiškio pažintinis takas. 

Trumpai apie patį taką. 

Gelgaudiškio pažintinis takas įrengtas Panemunių regioniniame parke – dvaro parko kalvotame reljefe netoli Nemuno. Jo ilgis – apie 2,5 km., nors kai kurie šaltiniai mini ir apie 3,5 km, skaičiuojant visus šakotus takus. Sakyčiau šiek tiek klaidinantys tie takai. Maršrutas prasideda prie Gelgaudiškio dvaro rūmų, veda per didingą dvaro parką su klevais, maumedžiais, rausvažiedžiais kaštonais, bukais ir kitomis rūšimis, vėliau jungiasi su miško takais ir sugrįžta prie rūmų. Deja mūsų takas ėjo šiek tiek kitaip, nes taką pradėjome tradiciškai – ne nuo tos pusės. Tikrai ne nuo drvaro :D. Pats takas gražus – europos maumedžių giraitė, ąžuolų alėja, medinės skulptūros. Tačiau šįkart apgaulingos nuorodos mus nuvedė ne visai kur reikia. Tiksliau visai ne ten, kur reikia! Tako sužymėjimas raudonomis rodyklėmis ant medžių nuvedė kažkur į miškus, kur mus pasitiko… uodų armija! Diskutavom, kad tikriausiai reikėjo vadovautis tik medinėm nuorodom (kelmai su rodyklėmis), kurios vienu metu, tiesiog  dingo. Ir pykome, ir juokėmės iš situacijos, nes ne tik, kad ne ten nuėjome, ne tik, kad labai karšta buvo, bet tuo pačiu tapome uodams vakaro meniu. O žinant, kad aš esu labai mėgiama uodų, tai įtariu, kad buvau įtraukta į pagrindinį patiekalą ar net desertą. Kadangi jau temo, ir iki namų dar laukė ilgas kelias, navigacija tapo mūsų gelbėtoja grįžtat iki automobilio. 

Deja šį kartą neapėjome viso tako, bet liko stimulas grįžti – pradėti taką nuo dvaro ir prigriebti uodų purškalu!

O čia jau eiti nebereikėjo :D

Tako vietos, kurias mes aplankėme, kol nenukėblinom "savo keliais".

„Žvaigždė“ – aikštelė, iš kurios proskynos (takeliai) išeina aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis; anot legendos, medžioklės metu dvarininkai čia galėdavo stebėti žvėris.

„Asesoriaus kapas“ – pasakojama, kad čia palaidotas asesorius, o jo lobius esą bandė rasti aukso ieškotojai, bet niekas nieko nerado. 

„Velnio kalnas“ – kalnelis, ant kurio stovi pavėsinė. Egzistuoja legenda apie čia buvusią pagonių šventyklą; galbūt pavadinimas kilo nuo krikščioniškojo Vėlių kalno pakeitimo. 

"Gelgaudiškio šaltinis" - pačio šaltinio iš aukščiau net nematyti, rodos likusi tiesiog akmeninė siena. Kadangi pasirodė jog šaltinio nebelikę, tai ir nelipo į apačią, tad tikros jo būklės ir nežinome. Kažkur internete radau informaciją,  kad jis ten srovena labai maža srovele. Kiek esu buvusi prie šaltinių, tai jau iš tolėliau girdėdavosi jų čiurlenimai, o čia pasirodė "negyva" vieta. 

"Adomėlio aikštė" - kodėl ji taip pavadinta nežinau. Tikriausiai dėl ten stovinčio medinio Adomėlio. 

Lopaičių pažintinis takas: gamta, istorija ir šaltinio vanduo

Gydantis akmuo

Lopaičių pažintinis takas – tai viena įdomesnių vietų Žemaitijoje, kur susipina gamtos grožis, senoji istorija ir paslaptys. Man pasivaikščiojimas čia neprailgo – daug takų, takelių ir visi veda į kokią nors įdomią vietą. Tai nėra visai žiedinis takas, nes jį galima eiti bet kaip. Daug nuorodų, daug takų kuriuos gali rinktis. Takas nėra ilgas, apie 2,5 km. – visas maršrutas užtrunka apie 1,5–2 valandas, priklausomai nuo tempo. Jis vingiuoja per miškus, kalvas ir atokias aikšteles. Kai kur takai suformuoti taip, kad primena Anykščių Lajų taką – tik čia jie paprastesni, labiau natūralūs, bet suteikia tą pačią nuostabią galimybę pasijusti miško dalimi. 

Įdomu tai, kad sutikome tikrai nemažai lankytojų – Lopaičių takas tikrai populiarus. Viena kompanija nešėsi šešis penkių litrų butelius šaltinio vandens! Tai parodo, kokia svarbi ši vieta žmonėms – jie ne tik vaikšto, bet atvyksta ir pasisemti šaltinio vandens.  Mes į butelius vandens nesipylėm,  bet vietoje tikrai atsigaivinome. Taip pat ten galima rasti aukuro, gydantį bei vaisingumo akmenis, spėjamą žynio kapą. Akmenys išdėlioti visur, kur bepasisuksi. 

Pabaigai takas nuvedė į Lopaičių piliakalnį, kurio šlaitai mena gynybinės pilies laikus. Užlipus atsiveria nuostabi panorama į kalvotą Žemaitijos kraštovaizdį. Šalia stūkso Lopaičių alkakalnis, vadinamas šventa vieta. Čia, pasak padavimų, žmonės kadaise aukodavo dievams. Dabar ši vieta traukia ne tik istorijos mylėtojus, bet ir tuos, kurie tiki ypatinga energetika – aplink yra akmenų ratų, vadinamų „energetiniais akmenimis“. 

Šis  takas įrengtas Telšių rajone, netoli Tverų miestelio. Patogiausia vykti automobiliu – prie tako yra automobilių stovėjimo aikštelė. Takas nėra labai sudėtingas, bet yra kalvų, tad kojytes pamiklint tikrai yra kur. 

Lopaičių pažintinis takas man paliko gerą įspūdį. Tai ne tik gamtos maršrutas – čia prisiliečiama prie istorijos ir senųjų žemaičių dvasios. Kas ieško, kur galima atsikvėpti nuo kasdienybės, pasigrožėti kalvota Žemaitijos gamta, pajusti šventąsias vietas ir kartu pasivaikščioti takais, kurie šiek tiek primena Lajų taką – Lopaičiai yra puikus pasirinkimas.