Pėsčiomis stačiais Neries krantais nuo Elniakampio ežero (17 km). Vilniaus rajonas

Pagaliau su Toma susiderinom laisvadienius. Net pajuokavau, kad taip ilgai nesusitinkant gali ir "skyrybos" įvykti, nes paskutiniu metu labai apleidome bendrus pėsčiųjų žygius. Vasara yra vasara, žygius nurungia kitos veiklos. Atėjus rudenėliui, sakau pats laikas grįžti į miškus. Šį kartą Toma užsimanė, o gal aš pasiūliau ir Toma neatsisakė, jei jau eit, tai tik sudėtingą maršrutą. O TrenkTuras tikrai tokių solo maršrutų turi! 

Šį kartą renkamės "Stačiais Neries krantais nuo Elniakampio ežero (17 km)". Maršruto pradžia yra Elniakampio poilsiavietėje, kur ir palikome automobilį. Čia yra graži vieta piknikui ant ežero kranto. 

Apie maršrutą. 

Tai bent pakopinėjom skardžiais, pašokinėjom per upeliukus, brovėmės brūzgynais. Jau net ir pradžioj žygio upelį reikėjo įveikti per nutiestą medžio rastą, nes kito praėjimo tiesiog nėra. 

Vasarą dėl aukštos žolės, lietingam orui esant dėl pažliugusių kelių, įtariu šis maršrutas būtų sunkiai įveikiamas. Nes ir dabar buvo reikalų jį pražygiuoti. Vietomis takų net nesimato, ėjome tiesiog pagal programėlės rodomą kelią nematydamos jokių buvusio ar tuo labiau esamo tako žymių. Taip šakų braižomais veidais, aplipusios voratinkliais išlindome į normalų keliuką. Juo einant priėjome pirmąjį maršruto perliuką, tai Rastinėnų šaltinį. Šalia "švietė" informacinė lentelė, kad šis vanduo ne blogesnis už boržomį. Kadangi ištroškusios nebuvom, tai neragavom. Tiesa mes neragavome,  bet Pepa (Tomos šuo) ne tik ragavo bet ir išsimaudė. Jei jau mėgautis "boržomi", tai visu pajėgumu. 

Toliau ėjome gražia proskyna kol priėjome dar gražesnį skardį. Pasigrožėjusios nuo skardžio atsiveriančiu pasakiško grožio vaizdu, papietavusios, pailsėjusios, leidomės stačiu skardžiu žemyn. Sakydama stačiu skardžiu, turiu mintyje labai stačiu. Galvojau ir kojų pirštai per batų priekį išsprūs. Neišsprūdo, bet tikrai nedaug trūko. 

Žvilgsnis į bandelę :D

Taip pat teko šiek tiek paėjėti senoviniu akmenimis grįstu keliu. Tiesa, kad pamatyti akmenimis grįstą kelią, reikėjo nuo jo nuvalyti rudens spalvomis nusidažiusius lapus. Ne kažin kiek jau to kelio likę. Pravažiuota kažkokio sunkiasvorio automobilio ir tas kelias kiek išdrabstytas. 

Nemaža atkarpa maršruto vedė tiesiog palei pat Nerį. Smagu eiti siauru takeliu, kur mažai kieno vaikštinėta ir grožėtis upės vingiais, bei rudeniškais vaizdais. Vietomis reikėjo peršokti pažliugusias vietas. Na, o Pepa, žinoma kad išbandė Neries sroves ir vandens žolių skonį. Kaip žinia ir prieš tai jau išsimaudė visuose upeliukuose ir šaltinėlio vandenyje. O savo meilę man išreiškė glaustydamasi prie manęs su savo gražiu, purvo voniose pamirkytu kailiu. Na sakyti kas liko iš mano geltoso striukės, gal jau ir nereik. Tiesa dar ir po purvo/upės vonių nusipurtymui taip pat pasirinko vietą šalia manęs. Na, bet meilė yra meilė... 

Gerai, kad pastarąsias dienas buvo sausi orai, o ir žygio dieną gavome nuostabų orą. Po lietaus kaži ar būtų galimybė eiti tiesiog palei upę, nes ir dabar vietomis telkšojo balos ar tai šlapia būza, kur apeiti reikėjo įdėti pastangų. Vėliau pakilome, gal tiksliau būtų sakyti užsiropštėme į kalną ir ėjome stačiais Neries šlaitais. Perteikti vaizdų neįmanoma, bet tikrai atsivėrė labai gražus kraštovaizdis.

Vienoje vietoje maršrutas kerta privačią teritoriją. Gerai, kad kol kas tvoroje yra skylės pro kurias galima įlysti ir iš jos išlysti. Artimiausiu metu įtariu maršrutas turėtų keistis. Pamojavome į vaizdo kamerą, kuri saugo tą teritoriją, Pepa nepraleido progos išsimaudyti privačiam prūde ir keliavome toliau.  

Dar buvome stabtelėjusios Šiurmonių poilsiavietėj. Atsiveria gražus upės vingis. Puiki vieta piknikui.

Eidamos  palei Nerį, kitoje upės pusėje matėme Asiutiškių konglomeratą ir labai stačius laiptus į kalną. Gerai, kad tie laiptai buvo ne mūsų pusėj, nes atrodė iš ties reikalaujantys nemažai pastangų jais užkilti. :D

Gražiais, spalvotais rudens takais pasivaikščiota. Žygis neprailgo. 

Iki kitų susižygiavimų!

Keturių dienų išvyka į Zakopanę. Kasprowy Wierch 1987m (Kasprovo viršūnė). Lenkija

Kitas objektas, kurį rekomenduoja aplankyti viešint Zakopanėje, tai Kasprovo viršūnė (1987 m). Ją pasiekti galima dviem būdais – kalnų keltuvu arba pėsčiomis. Kelionė kalnų keltuvu užtrunka iki 15 minučių. Sakoma, kad į viršūnę kopti pėsčiomis yra kur kas įdomiau, tereikia sumokėti įėjimo į Tatrų nacionalinį parką mokestį ir pasiruošti 3 valandų žygiui nuostabaus grožio keliu. Galima rinktis kombinuotą variantą – užkilti keltuvu, o žemyn eiti pėsčiomis.

Mes, po vakar dienos žygio, svarstėme antrąjį variantą. Bet taip gavosi, kad pamiršau iš vakaro nupirkti bilietus į keltuvą. Buvo likę vietų tik popietės laikui, kas mums tikrai netiko. Apsvarstėm kitus variantus, ką galėtume aplankyti be Kasparovo viršūnės, bet, vis tik nusprendėme, kad kylame į kalną pėsčiomis ir blogiausiu atveju nusileisim keltuvu žemyn. Bet viršuje keltuvo laukė tokia gausybė žmonių, kad ir leisti nusprendėme pėsčiomis :D. Dėl atsiveriančių vaizdų leidžiantis tikrai nesigailėjom tokiu  pasirinkimu. 

Na, o šių kalnų takų ir keltuvo pradžia yra Kuznicos vietovėje, kur ir palikome automobilį. Tiesa, iki pačio kelto reikėjo paeiti apie 2 km., gal šiek tiek mažiau. Už stovėjimo aikštelę, grįžę nuo kalnų, susimokėjome 50 zlotų (PLN). Artimiausio parkingo nuoroda -> Parking Kasparowy

Kasprovo viršūnė (Kasprowy Wierch)1987 m yra pagrindiniame Tatrų kalnų masyve – per ją eina Lenkijos ir Slovakijos siena, tad vienu metu galima pabuvoti dviejose valstybėse. Sukilimo pėsčiomis apie 6 km. ir tiek pat atgal. Gal po vakar dienos apšilimo, gal nuo psichologinio nusiteikimo, bet šiandien, kad ir į daug aukštesnį kalną liposi daug lengviau. Sunkiai, labai sunkiai, bet lengviau nei vakar :D Kylant kuo aukščiau, kalnas statėjo, vėjas kilo, kartais vėjo gūsiai rodos nupūs nuo to siauro kalnų takelio. Atrodo jau viršūnė ranka pasiekiama, bet tuo pačiu dar taip toli. Bekopiant kilo ne tik vėjas, bet tuo  pačiu kalno viršūnę pradėjo gaubti debesys. Matomumas tik palei nosį. Vargais negalais užkilus, akimirkai atsiskleidė debesys ir atsivėrė pasakiški vaizdai. Gaila, kad tik akimirkai. Pasivaikščioti  keteromis jau nėjome, nes nematėme prasmės su tokiu matomumu. Tad pasigrožėję tuo ką įmatėme, leidomės žemyn. Leisdamiesi aptarėme, kad tikrai norėsime čia grįžti, pakilti keltuvu, kad galėtume visas jėgas skirti pasivaikščiojimams kalnų keteromis. 

Draugiškai manęs vis laukiantis mano bendražygis ...
Man buvo sunku kopti į kalną, kolegai leistis į apačią...Tad leidžiantis jau man vis reikėjo atsisukti atgal ir stabtelėjus palaukti.  

Kylant į kalną sutikome tikrai ne daug kopiančių pėsčiomis, tarp sutiktųjų kopė dvi venuolės.  Viena mus išgirdusi kalbančius tarpusavy,  džiaugsmingai pakalbino klausdama ar mes iš Lietuvos. Ir iš kart perspėjo, kad lietuviškai nieko nesupranta. :D Dar kažką bandė mums sakyt lenkiškai, bet jų kalbą suprantu tik labai jau minimaliai. Beje, tą pačią vienuolę sutikome ir besileisdami jau į apačią. Šyptelėjo prasilenkdama džiaugsminga bet pavargusia šypsena veide... 

Buvo stiprus žygis kalnais, bet pasakiškai gražiais vaizdais. Man patiko! Besileisdama rodos nesibaigiančia nuokalne vis garsiai stebėjausi, kaip aplamai aš tiek užkopiau... :D

Vakarieniauti pasirinkome tą pačią kavinę, kaip ir vakar, netgi tą patį patiekalą, nes buvo iš ties skanu ir jauku pasisėdėti. Taip jaukiai ir šiltai sėdėdama svajojau jau tik apie lovą ir saldų miegelį :D. 

Kitą dieną laukė ilgas kelias namo.  

Kokybiškos  informacijos šiai kelionei radau -> Kelionių atradimai 

Įdomumo dėlei pasiskaičiavome šios kelionės išlaidas. 

Apartamentų nuoma -  258 eur.

Kuras - 180 eur. Viso nuvažiavome 1984 km. 

Parkingai bei lankytojų parko bilietai - 33 eur. 

Maistas kavinėse bei užkandžiai - 174 eur. (Pavalgyti  normalaus maisto visas dienas pavyko tik po vieną kartą). 

Suvenyrai - 14 eur. 

Viso keturių dienų kelionė dviems atsiėjo - 659 eur. 

Trumpus vaizdo įrašus galite rasti mano IG -> Mano instagram