Viešvilės žuvitakis. Jurbarko rajonas

Dar viena vieta kurią norėjau aplankyti, tai Viešvilės žuvitakis. Labai graži vieta. Patiko. 

Daugiau apie ją skaitykite - > Viešvilės žuvitakis.

Lekiam panemunės keliais. Panemunės pilis.

        Na ir paskutinė šios dienos aplankyta pilis, tai Panemunės pilis.

       Įėjus į pilies kiemą, dešinėje pusėje yra Panemunės pilyje veikiantis viešbutis bei restoranas.

Taip pat šioje pusėje matomas bokštas į kurį įleidžiami lankytojai. Kaip ir Raudonės pilyje, taip ir čia ieškojome muziejaus. Raudonės pilyje visai jokios ekspozicijos neradome, o  Panemunės pilies ekspozicija sakyčiau gan skurdoka. Susimokėję (suaugusiems 2 eur, vaikams 1eur). Galėjome apžiūrėti atkurtą virtuvę, kurioje įkurtos autentiškos, šios pilies gyventojų, krosnys.

         Be krosnių dar galėjome pamatyti karcerį, vietinį "pilies kalėjimą". Čia laikydavo prasikaltusius valstiečius. Tiesa, norint fotografuoti, reik susimokti dar 2 eurus. Tikrai neverta tiek mokėti, nes paprasčiausiai čia nėra ką fotografuoti.

Karcerio duobė.

       Taip pat galima pakilti į pilies bokštą. Ten pasižvalgėme pro ten esančius mažus langelius.

        Nuo XX a. 8 - ojo dešimtmečio Panemunės pilis tapo dabartinės Vilniaus dailės akademijos nuosavybe. Ant sienų galima pamatyti studentų ir dėstytojų darbų ekspoziciją. 

Lipant į bokštą ...

Laiptelių diena tęsiasi :D

      Palaipioję bokšto laiptais einame apžiūrėti pilies gyventojų kambarius, kur vis dar galima išvysti išlikusių freskų. Įėjimas yra pro kitas, šalia esančias duris (kairėje pusėje), su tais pačiais bilietais. Čia iš ties man labai patiko. Šiuo metu ten vyksta Justino Vaitiekūno tapybos paroda, kuri labai įspūdingai atrodo ant šių sienų. Ir kaip supratau, šiuo metu, pradedami kambarių atkūrimo darbai.

Išlikusios freskos..

Pilies šeimininkai miegamuosiuose turėjo štai tokius tualetus.

        Šalia pilies yra didelis parkas. Kur pasisuksi, ten vandens tvenkinys. Vaikštant parko keliuku, galima apžiūrėti "palopytą" pileis rūmų lauko pusę.

Lekiam pro Kulautuvą namolio ...

Lekiam panemunės keliais. Raudonės pilis.

       Nežinau kodėl, bet labai norėjau gyvai pamatyti Raudonės pilį. Man ji matytose fotografijose atrodė labai didingai, kažkuo ypatinga.. Nustebino, kad čia nėra muziejaus, supažindinančio su Raudonės pilies istorija. Šios kelionės metu, buvom pasirįžusios aplankyti visų, lankytinų pilių muziejus, bet kaip tyčia jų arba nėra, arba yra, bet labai skurdūs eksponatais. O Raudonės pilies rūmuose dabar veikia Raudonės pagrindinė mokykla. Lankytojams skirtas tik pilies bokštas, į kurį patenkama susimokėjus (suaugusiam 1,5 eur, vaikui 1eur.). Ieškodama informacijos apie šią pilį, radau paminėta, kad šalia yra vandens malūnas. Jo neradus, prie pilies prekiaujančios moteriškės paklausiau, kur galim rasti tą vandens malūną. Pasirodo radau klaidingą informaciją, nes anot moteriškės jie, būtent vendens malūno neturi, turi tik tiesiog malūną.
       Raudonės pilis mūsų akimis:

Laiptai į bokštą ...

Laiptų diena tęsiasi :D

Pasivaikščiojome pilies parku:

Šie krėslai patiko tiek vaikams, tiek ir mamoms ;)

Malūnas

 

 Malūnas pastatytas 1877m. Jame buvo dvaro tarnų gyvenamosios patalpos, ratinė. Tarpukariu jame dar buvo gyvenama, kai kuriose ptalpose pilti javai. 1923m. pastate įkurtas malūnas.

Keliaujam toliau ... Panemunės pilis.

Lekiam panemunės keliais.Veliuona.

        Kadangi aš nesu vairo valdytoja, tai galiu važiuodama grožėtis panemunės gamta. Visas kelias nutiestas visai šalia Nemuno, kartais rodos vanduo ranka pasiekiamas. Pažvelgus į kitą pusę, matosi nameliai, kurie įsitaisę įkalnėse. Ten gyvenantiems tokie pasakiški vaizdai kasdienybė, net šiek tiek pavydu.
        Veliuona. Pirma mintis - labai gražu. Vos pasukę link mistelio, pakliuvome tarp piliakalnių. Tarp jų vingiuojančiu keliuku pasiekėme miestelio centrą. Radę stovėjimo aikštelę, kurioje yra staliukai - papietavome ir pirmyn apžiūrėti vietovę. Pasakoti čia  nėra ką, fotografijos manau viską pasako.

Kažkokio pastato pamatai su rūsiu. Spėju, kad tai išlikęs grūdų sandėlis-magazinas (XIX a.)

Bažnyčia. Visai neplanuotai teko lipti į bažnyčios, patį viršutinį, bokštelį. Apie tai vėliau...

Einam Neringos taku..

"Ramybės kalnas" - pavadinimas atitinka jausmo būseną užlipus į šį kalną...

Nulipam ...

        Tik nusileidus nuo vieno piliakalnio, kylam į kitą ... Šiandien tikroji laiptelių diena. Dėl atsiveriančių vaizdų, kas gaili kojyčių, tai į antrąjį piliakalnį galit ir nelipti. Apart gyvatės, ten nieko labai jau įspūdingesnio, nei nuo pirmojo piliakalnio nepamatėme. Na bent jau mūsų nuomonė tokia.

Užlipam ... 

Gyvačiuks ...

Kelias tarp piliakalnių.

       

       Pamankštinę kojeles mindami laiptukais, einame toliau. Ieškome medinio dvaro, muziejaus. Dvarą radome, muziejaus ne. Pastato durys arba be rankenų, arba neatsidaro. Na bent jau mes tikrai neradome pro kur patekti į vidų. Tad apžiūrėjome tik pastato išorę, pasivaikščiojome dvaro parku. 

Upeliukas kaip gyvačiukas.

       Jau keliavome link automobilio, kai išgirdome vyriškį kažką šaukiantį ir mojuojantį mums. Taip netikėtai gavome pasiūlymą lipti į bažnyčios bokštą. Tad, jei išgirsite jus šaukinatį vyruką, būtinai jo palaukite ir tikrai nepasigailėsite. Bent jau man lipimas į bažnyčios bokštą ir vaizdai iš jo labai patiko. 

        Jau vien belipant į bokštą daug įdomaus galima pamatyti. Viskas padengta dulkėmis ir voratinkliais, bet nuo to tik labiau dvelkia senų laikų dvasia..

Vaizdas iš bažnyčios balkono.

Žibintas

Plotkelių keptuvė ..

     

      Visu keliu kopiant į bokštą, vyrukas mums be perstojo pasakojo, kas, kur, kada vyko, vyks.. ir pan. Užlipus į galutinį bokštelį, atvėrė mums mažučius langelius, pro kuriuos atsivėrė labai gražūs Veliuonos miestelio vaizdai. 

        Galiu drąsiai sakyti, Veliuoną tikrai verta aplankyti. Mus lydėjęs vyrukas paprašė jį nufotografuoti (nufotografavau) ir per jų miesto šventę tą fotografiją jam atvežti. Ką gali žinoti, o gal ir pavyks tai įgyvendinti... ;)