Ar žinote tą jausmą, kai po rimto žygio kalnuose prabundate kitą rytą ir slapta džiaugiatės, kad viskas praėjo sklandžiai? Šį kartą ir mes po kalnų jautėmės tikrai pakankamai gerai. Raumenų beveik nesuko, jėgų, rodos, buvo pakankamai, todėl šios dienos planas atrodė gan paprastas – tiesiog lengvai pasivaikščioti ir apžiūrėti netoliese esantį apžvalgos bokštą.
Eidami link jo aklai pasitikėjome „Google Maps“, o šis mus užtikrintai nuvedė tiesiai per privačią Brezno ligoninės teritoriją. Radome kažkokius vartus, ant kurių buvo tiesiog užmestas dviračiams skirtas užraktas. Jį pakėlėme, praėjome pro vartus ir vėl uždėjome taip, kaip buvo. Ką padarysi – svarbu, kad šį kartą tikslą pasiekėme ir kelią radome!
Vos pradėjus kopti link paties objekto, iškart supratome, kad pažadėto lengvo pasivaikščiojimo šiandien nebus. Gavome tokią apkrovą blauzdoms, kokios vakar net nesapnavome. Lipdama aukštyn juokiausi iš savęs: po kalnų kojos liko lyg ir sveikos, bet čia lipdama tai jau galutinai „dasimušiu“!
Kad sunkiai kylame ne mes vieni, supratome labai greitai. Pakeliui sutikome dar kelias kopiančias kompanijas – visi iki vieno pūškavo raudonais žandais. Užkilus prie pat bokšto viena vyrukų kompanija, jau sėkmingai pasiekę bokštą, buvo išsivilkę iš šlapių marškinėlių ir juos tiesiog ten pat džiovino. :D Pasiekus patį bokštą, laukė dar vienas etapas – įlipti į jį. Įveikus šiuos laiptus mano blauzdos jau po truputėlį pradėjo gyventi atskirą gyvenimą nuo likusio kūnio.
Nuo beveik 40 metrų aukščio (tiksliau nuo 39,6 m, jame yra net 192 laipteliai!) „Horné Lazy“ bokšto atsivėrė nuostabi Žemųjų Tatrų panorama. Pats fainiausias momentas – stovėti viršuje, gaudyti vėsinantį vėją ir tolumoje matyti tas viršūnes, kurias savo kojomis įveikėme dar vakar: Ďumbier ir Chopok. Žiūrint į juos iš šalies net sunku patikėti, kad dar prieš parą buvome ten, pačiame viršuje. Beje, šiandien šios kalnų viršūnės taip pat buvo pasislėpusios debesyse.
Grįžtant atgal laukė staigmena – tie patys ligoninės vartai, pro kuriuos patekome, jau buvo užrakinti. Teko suktis iš padėties ir ieškoti kito kelio. Taip atradome nuostabų Banisko miško parką, kuris ribojasi su Horné Lazy gamtos rezervatu. Šis grįžimo takas pasirodė kur kas jaukesnis. Pasirodo čia yra pažintinis takas su medinėmis skulptūromis, įvairiom pažintinėm užduotim ir net netoliese esančiu elnių aptvaru.
Galiausiai net pasidžiaugėme tais užrakintais vartais, nes kitaip būtume praleidę šią gražią vietą. Tikriausiai šiuo keliu reikėjo eiti ir iš pat pradžių. Kartais su „Google Maps“ nesuprasi, kodėl jis atkakliai siūlo jau nesamus ar nepraeinamus kelius!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą