Po pasivaikščiojimo po kalėjimą keliavome už Murru kalėjimo sienų – tiesiai prie garsiojo Rummu karjero. Jei kalėjimas paliko slogų, istorinį įspūdį, tai karjeras mus pasitiko visiškai kitokia atmosfera.
Rummu karjeras, esantis vos už keliasdešimties kilometrų nuo Talino, šiandien geriau žinomas kaip mistiška Estijos Atlantida, tačiau jo kilmės istorija prasidėjo nuo pramonės ir priverstinio darbo. Viskas prasidėjo dar 1938 metais, kai šioje vietoje buvo atidaryta kalkakmenio kasykla. Kadangi vertingos uolienos buvo kasamos giliai po žeme, į kasyklą nuolat veržėsi požeminiai vandenys, todėl galingi siurbliai turėjo dirbti be jokių pertraukų. Sovietmečiu šalia kasyklos buvo įkurtas griežto režimo Murru kalėjimas, o karjeras tapo priverstinio darbo stovykla, kur tūkstančiai nuteistųjų itin sunkiomis sąlygomis kasė ir skaldė akmenis. Lemtingas lūžis įvyko 1991- iais metais, kai Estija atgavo nepriklausomybę. Pasikeitus santvarkai, priverstinis kalinių darbas buvo sustabdytas, gamyba nutrūko, o karjero vandens siurbliai buvo tiesiog išjungti. Požeminiai šaltiniai didžiulę kasyklos duobę užliejo taip sparčiai, kad darbininkai nespėjo nei išmontuoti pastatų, nei išvežti sunkiosios technikos. Vanduo akimirksniu prarijo gamybinius cechus, profesinę mokyklą, spygliuotos vielos tvoras ir apsaugos bokštelius, taip paversdamas buvusią niūrią įkalinimo įstaigą krištolo skaidrumo povandeniniu pasauliu, kuris šiandien vilioja keliautojus ir narus iš viso pasaulio. (Info iš oficialios Rummu karjero ir kalėjimo muziejaus svetainės istoriniais duomenimis bei oficialaus Estijos turizmo portalo Visit Estonia pateikiama informacija apie šį lankytiną objektą.)
Kadangi čia lankėmės ne sezono metu, mus pasitiko visiška ramybė. Kiek teko domėtis, vasarą čia verda gyvenimas – veikia oficialus paplūdimys, žmonės nuomojasi irklentes (SUP), vandens dviračius, nardo tarp užtvindytų pastatų, veikia kavinė. Tuo tarpu mūsų apsilankymo metu paplūdimys buvo beveik tuščias. Ir mums, kaip visada, tai turėjo savo žavesio! Jokio didelio šurmulio, tik mes, keli žmonės ir ši įdomi vieta.
Pirmasis dalykas, kuris patraukė akį, tai neįtikėtinai skaidrus vanduo (beje ir visai šiltas). Jis turi tokį melsvai žalsvą, skaidrų atspalvį, kad žiūrint nuo kranto atrodo, jog esi kažkur egzotiškuose kraštuose, o ne Estijoje. Ne veltui ši vieta yra tikras narų rojus – per tokį vandenį tikriausiai puikiai matosi po juo esantys apsemti pastatai ir pan.
Na, o kokia gi kelionė be nuotykių? Žinoma, kad mes nusprendėme užlipti į pačią karjero viršūnę – tą didžiulį pelenų ir kasybos atliekų kalną, kuris yra šalia ežero. Ir, kaip visada mes sugebėjome pasirinkti patį sunkiausią, stačiausią ir sudėtingiausią taką! Žinoma užlipę į viršų, gaudydami kvapą pamatėme, kad yra kur kas lengvesnis ir patogesnis takelis... Ir aš apie jį buvau skaičiusi, tačiau iš kur žinoti, kuris ten tas takas lengvesnis, nežinant šios vietos. Na, bet taip lipant tik įdomiau!
O lipti tikrai buvo verta. Nuo kalno viršūnės atsivėrė tiesiog pasakiško grožio vaizdai. Iš viršaus matosi visas užtvindytas karjeras, iš vandens kyšančios pastatų viršūnės ir aplinkiniai miškai. Kažkam mano vaikščiojimas pakraščiais kėlė nepasitenkinimą ir baimę, kad nukrisiu, bet man smalsu viską pamatyti - baimės jausmas kažkur pamesta jau senokai. O tas kontrastas tarp šviesaus kalno, ryškiai mėlyno vandens ir rudeniškai spalvoto miško yra kažkas nuostabaus.
Mums ši vieta labai patiko. Jei būsite Estijoje – nesvarbu, sezono metu ar jam pasibaigus – būtinai čia užsukite!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą