Ką slepia apleistas Murru kalėjimas Estijoje? (Mano įspūdžiai)

2020 m. keliaudama iš Saremos salų, buvau tvirtai nusprendusi, kad privalau savo akimis pamatyti garsiuosius Rummu karjerus. Internete matytos nuotraukos atrodė labai įspūdingai, tai buvau tikra, kad tai taps viena ryškiausių šios kelionės vietų. Tačiau realybė buvo kitokia, užstrigom ilgoje eilėje į keltą iš Saremos ir į karjerus tiesiog nebespėjome.

Nors tąkart planas žlugo, noras ten apsilankyti niekur nedingo. Jis kirbėjo labai ilgai, kol galiausiai nusprendėme, kad šį kartą mūsų kelionės kryptis šie karjetai. Kad jau nusprendėme čia važiuoti, tai plačiau pasidomėjau, kaip gi čia pakliūti. Pasirodo, Rummu slepia ne tik po vandeniu paskendusius griuvėsius, bet ir visai šalia sausumoje išlikusį milžinišką, autentišką sovietinio režimo kalėjimo kompleksą – Murru kalėjimą. Apie jį nebuvau girdėjusi. 

Atvykus čia yra nedidelis parkingas. Ir labai jau šiuolaikiškai įrengtas patekimas į teritoriją.  Geras pavyzdys kitoms lankytinoms vietoms. Jokių gyvų eilių nėra, nėra ir kasos. Prie įėjimo tiesiog pastatytas savitarnos aparatas, kur tiesiog susimoki banko kortele ir per sukamuosius vartus patenki į vidų (10 eur žmogui). Sezono  metu, kiek supratau būna atviri vartai ir "gyva" kasa. Taip pat labai patiko nutapyta siena prie įėjimo.

Trumpai apie kalėjimą. Šis griežtojo režimo kalėjimas buvo įkurtas dar 1938 metais. Sovietmečiu tai buvo viena baisiausių vietų nuteistiesiems – čia vienu metu kalėjo iki 2000 žmonių, tarp kurių buvo itin pavojingi recidyvistai ir smurtiniai nusikaltėliai. Pagrindinė jų užduotis buvo sunkus priverstinis darbas: rankomis ir primityviais įrankiais skaldyti kalkakmenį – vadinamąjį „Vasalemma marmurą“. Įdomu tai, kad tik 1961 metais dalis šio milžiniško komplekso buvo atskirta ir pavadinta oficialiu Rummu kalėjimo vardu. Šis kalėjimas galutinai užvertas tik 2012 m. gruodžio 31 d., kai paskutiniai kaliniai buvo išskirstyti į kitas šalies įstaigas.

Dar vienas pasiteisinęs sprendimas, būtinai klausytis audio gido. Vaikščioti po apleistas, šiurpias kameras bei koridorius yra viena, tačiau klausytis istorijų, apie visas ten esančias vietas ir pastatus – visai kas kita. Audio gidas padėjo suprasti kur koks pastatas, kam jis skirtas, pasakojo apie buitį, kasdienį nuteistųjų išgyvenimą ir dar daug visko.

Labiausiai įstrigo audio gido istorija – apie maisto ruošimą. Pasirodo, kaliniai čia patys ruošdavo maisto atsargas žiemai, o tiksliau – raugindavo kopūstus milžiniškose statinėse. Kadangi jokių pramoninių presų nebuvo, tai nuteistieji turėdavo įlipti į tas statines ir kopūstus tiesiog trypti savo kojomis su specialiu apavu. Tingėdami kiekvieną kartą išlipt norit į tualetą, kaliniai į tuos pačius minkomus kopūstus dar ir šlapindavosi (žinoma patys jau jų nevalgydavo)... O vėliau tie kopūstai keliaudavo ant kalėjimo valgyklos stalų. Žiaurokai skamba sakyčiau :D. 

Raugintų ar tai sūdytų agurkų ir sūdytų silkių bačkos. 

Raugintų kopūstų patalpos.

Pasivaikščiojimas tarp šių spygliuotomis vielomis apsuptų mūrų paliko įdomų įspūdį. Pastatuose vis dar mėtosi seni sovietiniai laikraščiai, likusi aparatūra, ofiso baldai, kai kur kriauklės (virtuvės patalpoje). Pačiose kalinių kamerose likę baldai, tualetų užuolaidėlės, kalinių piešiniai. Kameros nėra visos vienodos, vienų kalinių prastesnė su atvira tualeto skyle, kitų jau su užuolaidėlėm atskirti tualetai ir jau matyt kažkokių mandriausių ar mažiausiai nusižengusių net su durimis. Taip pat išlikęs susitikimų kambarys, su perskirtu stiklu ir likusiais telefonais pokalbiams. Yra išlikę ir parduotuvės fragmentai, seni automobiliai. Na iš ties buvo labai įdomu pasivaikščioti po teritoriją ir patalpas. 

Susitikimų zona...

Parduotuvė. Aš pardavėjos pusėje...

Kamera su atviru tualetu

Pasivaikščiojimo vieta...

Šiek tiek mandresnė, jau su uždaru tualetu...

Na, o apie vietą dėl kurios čia ir atvykome, papasakosiu jau kitame įraše.