Žieminės klajonės (2). Auščiausi Lietuvos taškai virš jūros lygio

Sėdam į mašiniuką ir lekiam toliau. Ieškome aukščiausių Lietuvos taškų virš jūros lygio. Keliai keleliai tikrai ne patys linksmiausi tokiems smagiems pasivažinėjimams, bet turint tokią vairuotoją kaip mano sesė, jokie keliai mums ne kliūtis (tfu tfu tfu ). Kartais sustabdydamos kvėpavimus, bet viena kitą padrąsindamos, čiuožiam tolyn. Svarbiausia nepanikuot ir neskubėt. Su neskubėt susitvarkėm puikiai, su nepanikuot sunkiau, bet susitvarkėm.
Kita mūsų stotelė - Juozapinė ir Aukštoja. Visur įrengtos stovėjimo aikštelės, tad mašiniuką tikrai yra kur palikti.

Tikėjomės labai labai aukšto kalno.. Kalnas buvo, bet neaukštas .. Per pusnynus takučiu, mes užlipome į Juozapinės kalną. negaliu nepaminėti, kad mažoji keliauninkė visu keliu krykštavo ir džiūgavo, maskatavo linksmai rankytėmis ir kojytėmis. Ir kas galėtų pasakyti, kad vaikas tokioms kelionėms "stabdis"??? :D

Akmenuko dydis ..

Apžiūrėjom, "pasimatavom" akmenuko dydį. Tolumoje matome Aukštojos apžvalgos bokštą. Pasirinkimai du: pirmas - važiuoti su mašiniuku laabai slidžiu keliu, antras - bristi per laukus, kur balta balta kur dairais. Pasitarę su Aliza pasirinkome antrą variantą. Tad ir pėdaujam, ne tiek ir daug pėdaut, tik 1 km. Sesė nebuvusi žygyje, tad apšilimui manau pats tas ;)

Į bokštą mažoji lipti atsisakė, nes labai jau slidūs laiptai. Tad ten lipau viena. Didelis rūkas, tai vaizdais pasigrožėti galima, tačiau nufotografuoti jau misija sunki.

Vaizdais nuo apžvalgos bokšto mėgavausi viena ..

Aukuras žiemą

Leidžiam mamai pailsėti. Tad šia proga ir aš gavau laimės, kilometriuką, gal šiek tiek mažiau, panėšėti keliauninkę ;). Sakau gavau laimę, nes kiek besisiūliau pagelbėti, visada gavau atsakymą "Aš pati".. Kadangi sesė labai bijojo nugriūti su vaiku, tai išduosiu paslaptį, pagriuvinėjo ji ten sau viena,  man nešant jos gražuolę. :D