Jau galvojau teks praleisti, taip išgirtą/išreklamuotą žygį Kazlų Rūdoje. Covidas pas mane sugrįžo su savo pokštais, dideliu galvos, akių skausmu, aukšta temperatūra, bei kitais visais nemielais savo reiškiniais. Visa laimė spėjau pasveikti ir apsiėjau be didesnių komplikacijų. Likusi neženkli sloga, jau kaip ir ne liga, ane?
Oras nežadėjo labai gražaus pasivaikščiojimo, tiesiog įkvėpiant grįno oro po ligos. Dvejonių vykti ar ne minimaliai buvo. Žinoma, tas vykti buvo galingesnis, kaip visada ir visur :D.
Startas pasiektas pliaupiant lietui su vėju, lenkiančiu iki žemės medžius.
Na jooo galvojom, čia tai bus!!! Nors maža viltelė minty ruseno, kad viskas bus gerai! Kitaip nebūna!
O buvo visaip!
Vietomis vėjas rodos nuplėš plevenančius ploščiukus, saugančius mus nuo lietaus, plius lietus pliaupiantis tiesiai į veidus, vietomis saulė šildo ir nuteikia pozityviai, po minutės vėl lietus... Medžiai virstantys iš šaknų širdelėms nerimo ir kojoms greičio suteikė tikrai nemažai. Ekstremalu, šiek tiek baisu!
Kankorežiai taikantys tiesiai į kaktas taip pat nenuteikė džiugiai (nors mums juokinga buvo). Išsisaugojom nuo gumbų kaktose.
Bet lietus buvo mums draugiškas. Žinojo, kada lyti ir kada nurimti. Vos tik priėjome prie Vero Cafe stotelės, iš kart nustojo lyti, tad kava su Gardėsio bandelėmis tikrai galėjome pasimėgauti ramiai.. Nors ir pakankamai šlapiai, bet bent jau nepliaupiant leitui.
Taip pat pietums, kaip pagal užsakymą nušvito saulė. Šį kart, vienu metu pietaujančių skaičius buvo rekordiškas. Per visą savo žygių istorija pirmą kartą pakliuvau į tokią didelę kompaniją.
.jpg)
Šis žygis buvo tikrai kitoks, nei visi buvę. Pirmą kartą buvo reali grėsmė papult po virstančia iš šaknų pušimi. Kiekvienas trakštelėjimas jau kėlė įtampėlę. Smagu, kad viskas baigėsi laimingai.
Kaip visada, ačiū Toma G-ė už linksmą kompaniją!
Iki kitų susižygiavimų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą