Na
štai dar vienas mano laisvadienis, dar viena išvyka. Jau esu šiek tiek
pasižvalgiusi po Zarasų kraštą -> Pasižvalgymai po Zarasų kraštą. Tačiau šis pažintinis takas likęs
neaplankytas. Interneto platybėse radusi
tokios informacijos - „Čia upės slėniai – svaiginančio aukščio, o vandenys krentanet 11 metrų kas vieną kilometrą. Kaip tikroje kalnų upėje! Šavašos kintantinuotaika ir malonus čiurlenimas pavergs kiekvieno keliautojo širdį, o aukštislėniai, kraštovaizdis svaigins ir reikalaus šiek tiek jėgų ir turistiniųįgūdžių.“, viena mintis – noriu ten! Pasigedau tik malonaus, pavergiančio upelio
čiurlenimo. Nes upeliuko, tiesiog, beveik nėra. Pats takas, turistinių įgūdžiu
tikrai reikalaujantis, vietomis sakyčiau, net ekstremalus.
Šavaša
įvardijama, kaip ypatinga Lietuvos upė. O Šavašos pažintinis takas įrengtas, jos
slėnio vaizdingiausioje atkarpoje, pačiame žemupyje. Pėsčiųjų
takas suskirstytas į dvi dalis. Pirmoji dalis „Miško pažintinis takas“ , antroji
dalis „Geologinis pažintinis takas“. Mums visai atsitiktinai pavyko visą taką
pereiti ištisai, nes tik grįždamos atgal, miško takeliu, pamatėm kitą
pažintinio tako pradžią, kuri dalina taką į dvi dalis. Nesupratau kokia to
prasmė. Tačiau, būtent toje vietoje, jau reikėtų rinktis į kurią pusę pasukti,
nes į vieną puse veda vienas takas, i kitą - kitas. Tiek prie vienos tako pradžios,
tiek prie kitos yra mini sovėjimo aikštelės. Viskas yra aiškiai nurodyta
informaciniuose stenduose.
Taigi,
palikę automobilį aikštelėje, neriame į mišką 😉. Takas prasideda
paprastučiu miško takučiu, kuris vingiuoja, tai kildamas į aukštą kalną, tai
leisdamasis žemyn. Toliau prasideda mediniai laiptai, laipeliai, apsauginiai
turėklai, suoliukai... Medinius turėklus laikantys kuolai, pagražinti įvairiais,
išdrožinėtais gyvūnėliais ar tai gyvūnų pėdsakais bei ąžuolo lapais. Tai takui
suteikia jaukumo. Visą pažintinį taką žymi ten esančios medinės rodyklės, tad pasiklysti neįmanoma. Pats takas, vietomis, sakyčiau net ekstremalus. Laiptai siauri,
statūs, vietomis klebantys. Tad reikia būti itin atsargiems. Take, berods, yra 7 stotelės su informaciniais stendais. Juose surašyta informacija apie nuostabią Šavašos upę ir jos aplinką: bebrynę, lūžų mišką, kertinę miško buveinę. Iš jų trys yra geologinės stotelės – petrografinė, geomorfologinė, fliuvialinė, išsamūs topografiniai žemėlapiai atskleidžia žemės istorijos paslaptis.
Sustojusios
ten įrengtame lauko „balkone“ nutarėme, kad vis tik čia reikia atvykti arba
ankstyvą pavasarį, kol dar nežaliuoja lapai ir tikėtina, kad upeliukas čiurlena
pačiu pajėgumu. Arba jau vėlyvą rudenį, kai medžiai numeta lapus. Nes būtent
šiuo metu iš „balkono“ vos įžiūrimas upelio vingis.
Einant
toliau prasideda „Geologinio pažintinio tako“ dalis. Tiesa, pirmiausia mus
pasitinka poilsiui skirta vieta su pavėsine bei lauko tualetu. O toliau,
stačiais laiptais vėl leidžiamės, arčiau upeliuko. Tik nusileidus radome „Lūžų
akmenį“. Tai, neva, šioje vietoje buvusios senovės lietuvių šventyklos liekana
– akmuo su dubeniu.
Lūžų akmuo |
Toliau, stačiais laiptais, galima nusileisti į Meilės
salelę. Pavargusiems pailsinti kojeles ir pasimėgauti miško suteikiamais
garsais tikrai puiki vieta. Yra įrengti suoliukai, bei pastatytas salos sargas.
Salos sargas |
Keliaujame
toliau besigrožėdami upeliuko išsekusia vagele. Gaila, kad upeliukas išsekęs, tačiau labai įspūdingai atrodo ir šie
juodi akmenys 😉 .
Perėjus
į kitą pusę šiuo tiltu randame Geomorfologinę stotelę. Joje rašoma apie mokslą, tiriantį Žemės paviršiaus
formas, kilmę ir raidą. Už stendo matosi
šlaite atsiradusi išgrauža.
O
tako gale radome įrengtą „Zuikių" akademiją bei poilsiavietę. 😊
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą