TrekTours pavasara pārgājiens Cēsīs'25 - 38 KM/ TrenkTuro pavasario žygis Cėsis'25 - 38km per 8:48 val.

Po gan ilgos pertraukos aš vėl žygyje. Rytinis užtinęs (veidas) startas - 8 ryto. Startavome galima sakyt tiesiai iš lovos, nes nakvynei kambarį išsinuomavom keli žingsniai nuo starto. Ne specialiai, bet taip puikiai jau mums gavosi iš netyčių. 

Pats žygis man šį kartą ėjosi labai sunkiai. Vis tik ilga pertrauka gero nepriduoda. Stenėjau kaip senučiukė, jau ir prisėsti dažniau reikėjo. Įkalnės šį kartą laaabai nedžiugino. Buvo nemažai įkalnių žudikių, teko gerai paprakaituot kopiant į jas.

Bet užtat pats maršrutas labai džiugino, nes vedė nuostabaus grožio gamtos takais. Ne visur net fotografuoti gavosi, tiesiog ėjau ir mėgavausi. 

Šį kartą gan įdomus (bet ne pats maloniausias) TrenkTuro organizatorių sprendimas, kad visus užkandukus duoti starte. Tad vaibelis einant nuo punkto iki punkto jau buvo tikrai nebe tas. Pirmoje stotelėje laukė tik vienišas savanoris su vaistinėle ir šalto vandens bakeliu. O taip norėjosi vėsų rytą šiltos arbatos. Sekančiuose punktuose jau gavome arbatėlės, bet ir be jos jau buvo karštoka :D. Na tik pietūs išlikę tam pačiam vaibelyje, perlinė košė su mėsyte arba grikiai su daržovėm. Perlinkos jau net pasiilgus buvau. Kaip visada, morkos Pepai, košė man. Ten gavome ir kavos su saldainiais "Gaidelis". 

Finiše bilietų šį kartą niekas neskanavo (visada skanuodavo). Savanoriai pasitiko su plojimais ir medaliais. Liūdnoka, kad Pepai nebuvo medalio... 

Reziumė. Visa laimė, kad maršrutas buvo tobulo grožio. nes visas kitas organizuotumas šį kartą buvo kažkoks ne toks...  Be jokio TrenkTurinio vaibelio. 

Iki kitų susižygiavimų!!!

Pėsčiomis stačiais Neries krantais nuo Elniakampio ežero (17 km). Vilniaus rajonas

Pagaliau su Toma susiderinom laisvadienius. Net pajuokavau, kad taip ilgai nesusitinkant gali ir "skyrybos" įvykti, nes paskutiniu metu labai apleidome bendrus pėsčiųjų žygius. Vasara yra vasara, žygius nurungia kitos veiklos. Atėjus rudenėliui, sakau pats laikas grįžti į miškus. Šį kartą Toma užsimanė, o gal aš pasiūliau ir Toma neatsisakė, jei jau eit, tai tik sudėtingą maršrutą. O TrenkTuras tikrai tokių solo maršrutų turi! 

Šį kartą renkamės "Stačiais Neries krantais nuo Elniakampio ežero (17 km)". Maršruto pradžia yra Elniakampio poilsiavietėje, kur ir palikome automobilį. Čia yra graži vieta piknikui ant ežero kranto. 

Apie maršrutą. 

Tai bent pakopinėjom skardžiais, pašokinėjom per upeliukus, brovėmės brūzgynais. Jau net ir pradžioj žygio upelį reikėjo įveikti per nutiestą medžio rastą, nes kito praėjimo tiesiog nėra. 

Vasarą dėl aukštos žolės, lietingam orui esant dėl pažliugusių kelių, įtariu šis maršrutas būtų sunkiai įveikiamas. Nes ir dabar buvo reikalų jį pražygiuoti. Vietomis takų net nesimato, ėjome tiesiog pagal programėlės rodomą kelią nematydamos jokių buvusio ar tuo labiau esamo tako žymių. Taip šakų braižomais veidais, aplipusios voratinkliais išlindome į normalų keliuką. Juo einant priėjome pirmąjį maršruto perliuką, tai Rastinėnų šaltinį. Šalia "švietė" informacinė lentelė, kad šis vanduo ne blogesnis už boržomį. Kadangi ištroškusios nebuvom, tai neragavom. Tiesa mes neragavome,  bet Pepa (Tomos šuo) ne tik ragavo bet ir išsimaudė. Jei jau mėgautis "boržomi", tai visu pajėgumu. 

Toliau ėjome gražia proskyna kol priėjome dar gražesnį skardį. Pasigrožėjusios nuo skardžio atsiveriančiu pasakiško grožio vaizdu, papietavusios, pailsėjusios, leidomės stačiu skardžiu žemyn. Sakydama stačiu skardžiu, turiu mintyje labai stačiu. Galvojau ir kojų pirštai per batų priekį išsprūs. Neišsprūdo, bet tikrai nedaug trūko. 

Žvilgsnis į bandelę :D

Taip pat teko šiek tiek paėjėti senoviniu akmenimis grįstu keliu. Tiesa, kad pamatyti akmenimis grįstą kelią, reikėjo nuo jo nuvalyti rudens spalvomis nusidažiusius lapus. Ne kažin kiek jau to kelio likę. Pravažiuota kažkokio sunkiasvorio automobilio ir tas kelias kiek išdrabstytas. 

Nemaža atkarpa maršruto vedė tiesiog palei pat Nerį. Smagu eiti siauru takeliu, kur mažai kieno vaikštinėta ir grožėtis upės vingiais, bei rudeniškais vaizdais. Vietomis reikėjo peršokti pažliugusias vietas. Na, o Pepa, žinoma kad išbandė Neries sroves ir vandens žolių skonį. Kaip žinia ir prieš tai jau išsimaudė visuose upeliukuose ir šaltinėlio vandenyje. O savo meilę man išreiškė glaustydamasi prie manęs su savo gražiu, purvo voniose pamirkytu kailiu. Na sakyti kas liko iš mano geltoso striukės, gal jau ir nereik. Tiesa dar ir po purvo/upės vonių nusipurtymui taip pat pasirinko vietą šalia manęs. Na, bet meilė yra meilė... 

Gerai, kad pastarąsias dienas buvo sausi orai, o ir žygio dieną gavome nuostabų orą. Po lietaus kaži ar būtų galimybė eiti tiesiog palei upę, nes ir dabar vietomis telkšojo balos ar tai šlapia būza, kur apeiti reikėjo įdėti pastangų. Vėliau pakilome, gal tiksliau būtų sakyti užsiropštėme į kalną ir ėjome stačiais Neries šlaitais. Perteikti vaizdų neįmanoma, bet tikrai atsivėrė labai gražus kraštovaizdis.

Vienoje vietoje maršrutas kerta privačią teritoriją. Gerai, kad kol kas tvoroje yra skylės pro kurias galima įlysti ir iš jos išlysti. Artimiausiu metu įtariu maršrutas turėtų keistis. Pamojavome į vaizdo kamerą, kuri saugo tą teritoriją, Pepa nepraleido progos išsimaudyti privačiam prūde ir keliavome toliau.  

Dar buvome stabtelėjusios Šiurmonių poilsiavietėj. Atsiveria gražus upės vingis. Puiki vieta piknikui.

Eidamos  palei Nerį, kitoje upės pusėje matėme Asiutiškių konglomeratą ir labai stačius laiptus į kalną. Gerai, kad tie laiptai buvo ne mūsų pusėj, nes atrodė iš ties reikalaujantys nemažai pastangų jais užkilti. :D

Gražiais, spalvotais rudens takais pasivaikščiota. Žygis neprailgo. 

Iki kitų susižygiavimų!