Sarakiškių šaltinėlio beieškant... Molėtų rajonas

 Gamta po truputį jau bunda po žiemos... Vietomis jau žaliuoja iš  po sniego išlindusios žolės, vietomis, dar gausiai sniego likę... Saulė šviečia, pavasariška šiluma, paukščių čiulbesys ir.. Ir mamos pasakojimai, įgarsinti pačios pamąstymai, kas, kur, kada ... Buvo, galėjo būti ir t.t... Keliaujam :D 

Praėjom, sakyčiau, gan seną kaimą, Alksnynę. Senos trobos, seni medžiai.. 

Kažkięno likęs rūsys, o gal slėptuvė? ;) 

Kelias  veda toliau.. Navigacija šaltinėlį rodo lyg ir netoliese... Tačiau pasukus vienu keliu - tolstam, pasukus kitu keliu, ženklas rodo akligatvį... Bandom eiti keliu, kuris veda į  kiemą (akligatvį)... Ir neklydom... Gerai, kad laiku pasirodė sodybos šeimininkas, kuris parodė krytpį link šaltinio. Jei ne jis, tai būtume nežinau kur nupėdavusios, ir žinoma nieko nepešusios :D. Link šaltinio kelias veda, būtent per jo kiemą. Kito kelio neįžiūrėjau, tad nežinau ar yra... 

Koordinatės LKS: 586870; 6120104 

Adresas" Molėtų r. sav., Luokesos sen., Sarakiškių kaimo šiaurinis pakraštys.

Šaltinis yra Molėtų–Želvos–Ukmergės krašto kelio (plento) kairiojoje pusėje, maždaug 5 km nuo Molėtų. Čia piečiau plento negilioje miškingoje lomoje telkšo keletas mažų, vadinamų dvilypiais, ežerėlių. Jie upeliūkščiu per tvenkinių sistemą jungiasi su Siesarties upe. Juos maitina ir Sarakiškių šaltinis, atsivėręs ežerėlių prikaišioto duburio pietiniame šlaite apie 0,8–1 km nuo upės vagos ir 0,6 km nuo plento.

Nenorėdomas atgal grįžti tuo pačiu keliu, bandome eiti mišku. Keliukai tik, labiau panašūs į žvėrelių, tačiau radome takelį/tiltuką, kuris veda per upeliuką įtekantį į Dvilypio ežerą. Na tiltu jau to nepavadinsi, bet likučiai dar yra. Gerai, kad dar ledas tvirtas, tai ir keliaujam "tilteliu". :D

Pakeliui namo... 

Paduobužės akmuo bei pasivaikščiojimas miško takais (Molėtų raj.)

Karantino metas, kai rekomenduojama sėdėti namuose, o į lauką eiti, tik į tas vietas, kur beveik nėra galimybės sutikti kitus žmones, galima sakyti, kad privertė atrasti vietas, kurių šiaip galbūt, net nebūčiau ieškojusi. Kadangi darbas “verčia” būti su kauke visas darbo valandas, tai natūralu, kad per laisvadienius norisi įkvėpti gryno oro. Tad pasivaikščiojimams pasirenku, tiesiog miško takelius. Vos kilometras ar pora nuo namų, mamos dėka, atradome labai gražią, kalnuotą, su čiurlenančiu upeliuku vietą. Mamai tą vietą, kažkada vaikystėje parodė tėtis (mano diedukas). Beklaidžiodamos pirmiausia priėjome prie Paduobužės akmens.

Lietuvos žemėje yra daugiau nei šeši šimtai mitologinių akmenų, archeologijos paminklų. Tokiais garsėja ir Molėtų kraštas. Vienas iš jų - Paduobužės akmuo “Paduobužės akmuo, Molėtų bažnyčios akmuo, yra prie Molėtų kapinių, Molėtų bažnyčia vadinamoje vietovėje. Rastas 8 m į pietus nuo dabartinės vietos, parverstas ant šono. Paduobužės akmuo yra raudono granito, 0,85 m aukščio, 1,1 m skersmens. Akmens viršuje iškaltas 30 × 33 cm dydžio, 4–10 cm gylio ovalus dubuo plokščiu dugnu.Pasak padavimų, Paduobužės akmuo buvęs indas švęstam vandeniui, naudotas pirmojoje Molėtų bažnyčioje, kuri stovėjo dideliame mieste ir buvusi sudeginta švedų.” (Info šaltinis -> Visuotinė Lietuvos enciklopedija).

Toliau einant miško takeliais, atradome ir mamos iš vaikystės menamą vietą.