Kai takas nuveda ne ten: Gelgaudiškio pažintinio tako nuotykiai

Na ir trečias šios dienos takas -  Gelgaudiškio pažintinis takas. 

Trumpai apie patį taką. 

Gelgaudiškio pažintinis takas įrengtas Panemunių regioniniame parke – dvaro parko kalvotame reljefe netoli Nemuno. Jo ilgis – apie 2,5 km., nors kai kurie šaltiniai mini ir apie 3,5 km, skaičiuojant visus šakotus takus. Sakyčiau šiek tiek klaidinantys tie takai. Maršrutas prasideda prie Gelgaudiškio dvaro rūmų, veda per didingą dvaro parką su klevais, maumedžiais, rausvažiedžiais kaštonais, bukais ir kitomis rūšimis, vėliau jungiasi su miško takais ir sugrįžta prie rūmų. Deja mūsų takas ėjo šiek tiek kitaip, nes taką pradėjome tradiciškai – ne nuo tos pusės. Tikrai ne nuo drvaro :D. Pats takas gražus – europos maumedžių giraitė, ąžuolų alėja, medinės skulptūros. Tačiau šįkart apgaulingos nuorodos mus nuvedė ne visai kur reikia. Tiksliau visai ne ten, kur reikia! Tako sužymėjimas raudonomis rodyklėmis ant medžių nuvedė kažkur į miškus, kur mus pasitiko… uodų armija! Diskutavom, kad tikriausiai reikėjo vadovautis tik medinėm nuorodom (kelmai su rodyklėmis), kurios vienu metu, tiesiog  dingo. Ir pykome, ir juokėmės iš situacijos, nes ne tik, kad ne ten nuėjome, ne tik, kad labai karšta buvo, bet tuo pačiu tapome uodams vakaro meniu. O žinant, kad aš esu labai mėgiama uodų, tai įtariu, kad buvau įtraukta į pagrindinį patiekalą ar net desertą. Kadangi jau temo, ir iki namų dar laukė ilgas kelias, navigacija tapo mūsų gelbėtoja grįžtat iki automobilio. 

Deja šį kartą neapėjome viso tako, bet liko stimulas grįžti – pradėti taką nuo dvaro ir prigriebti uodų purškalu!

O čia jau eiti nebereikėjo :D

Tako vietos, kurias mes aplankėme, kol nenukėblinom "savo keliais".

„Žvaigždė“ – aikštelė, iš kurios proskynos (takeliai) išeina aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis; anot legendos, medžioklės metu dvarininkai čia galėdavo stebėti žvėris.

„Asesoriaus kapas“ – pasakojama, kad čia palaidotas asesorius, o jo lobius esą bandė rasti aukso ieškotojai, bet niekas nieko nerado. 

„Velnio kalnas“ – kalnelis, ant kurio stovi pavėsinė. Egzistuoja legenda apie čia buvusią pagonių šventyklą; galbūt pavadinimas kilo nuo krikščioniškojo Vėlių kalno pakeitimo. 

"Gelgaudiškio šaltinis" - pačio šaltinio iš aukščiau net nematyti, rodos likusi tiesiog akmeninė siena. Kadangi pasirodė jog šaltinio nebelikę, tai ir nelipo į apačią, tad tikros jo būklės ir nežinome. Kažkur internete radau informaciją,  kad jis ten srovena labai maža srovele. Kiek esu buvusi prie šaltinių, tai jau iš tolėliau girdėdavosi jų čiurlenimai, o čia pasirodė "negyva" vieta. 

"Adomėlio aikštė" - kodėl ji taip pavadinta nežinau. Tikriausiai dėl ten stovinčio medinio Adomėlio.