Rodomi pranešimai su žymėmis Miško takas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Miško takas. Rodyti visus pranešimus

2025 m. rugsėjo 1 d., pirmadienis

Kai takas nuveda ne ten: Gelgaudiškio pažintinio tako nuotykiai




Na ir trečias šios dienos takas -  Gelgaudiškio pažintinis takas. 
Trumpai apie patį taką. 
Gelgaudiškio pažintinis takas įrengtas Panemunių regioniniame parke – dvaro parko kalvotame reljefe netoli Nemuno. Jo ilgis – apie 2,5 km., nors kai kurie šaltiniai mini ir apie 3,5 km, skaičiuojant visus šakotus takus. Sakyčiau šiek tiek klaidinantys tie takai. Maršrutas prasideda prie Gelgaudiškio dvaro rūmų, veda per didingą dvaro parką su klevais, maumedžiais, rausvažiedžiais kaštonais, bukais ir kitomis rūšimis, vėliau jungiasi su miško takais ir sugrįžta prie rūmų. Deja mūsų takas ėjo šiek tiek kitaip, nes taką pradėjome tradiciškai – ne nuo tos pusės. Tikrai ne nuo drvaro :D. Pats takas gražus – europos maumedžių giraitė, ąžuolų alėja, medinės skulptūros. Tačiau šįkart apgaulingos nuorodos mus nuvedė ne visai kur reikia. Tiksliau visai ne ten, kur reikia! Tako sužymėjimas raudonomis rodyklėmis ant medžių nuvedė kažkur į miškus, kur mus pasitiko… uodų armija! Diskutavom, kad tikriausiai reikėjo vadovautis tik medinėm nuorodom (kelmai su rodyklėmis), kurios vienu metu, tiesiog  dingo. Ir pykome, ir juokėmės iš situacijos, nes ne tik, kad ne ten nuėjome, ne tik, kad labai karšta buvo, bet tuo pačiu tapome uodams vakaro meniu. O žinant, kad aš esu labai mėgiama uodų, tai įtariu, kad buvau įtraukta į pagrindinį patiekalą ar net desertą. Kadangi jau temo, ir iki namų dar laukė ilgas kelias, navigacija tapo mūsų gelbėtoja grįžtat iki automobilio. 
Deja šį kartą neapėjome viso tako, bet liko stimulas grįžti – pradėti taką nuo dvaro ir prigriebti uodų purškalu!



















O čia jau eiti nebereikėjo :D




Tako vietos, kurias mes aplankėme, kol nenukėblinom "savo keliais".
„Žvaigždė“ – aikštelė, iš kurios proskynos (takeliai) išeina aštuoniomis pasaulio šalių kryptimis; anot legendos, medžioklės metu dvarininkai čia galėdavo stebėti žvėris.
„Asesoriaus kapas“ – pasakojama, kad čia palaidotas asesorius, o jo lobius esą bandė rasti aukso ieškotojai, bet niekas nieko nerado. 
„Velnio kalnas“ – kalnelis, ant kurio stovi pavėsinė. Egzistuoja legenda apie čia buvusią pagonių šventyklą; galbūt pavadinimas kilo nuo krikščioniškojo Vėlių kalno pakeitimo. 
"Gelgaudiškio šaltinis" - pačio šaltinio iš aukščiau net nematyti, rodos likusi tiesiog akmeninė siena. Kadangi pasirodė jog šaltinio nebelikę, tai ir nelipo į apačią, tad tikros jo būklės ir nežinome. Kažkur internete radau informaciją,  kad jis ten srovena labai maža srovele. Kiek esu buvusi prie šaltinių, tai jau iš tolėliau girdėdavosi jų čiurlenimai, o čia pasirodė "negyva" vieta. 
"Adomėlio aikštė" - kodėl ji taip pavadinta nežinau. Tikriausiai dėl ten stovinčio medinio Adomėlio. 




2025 m. gegužės 26 d., pirmadienis

Lankome Lietuvos pažintinius takus. Lylavos pažintinis takas. Šilalės rajonas


Takas pavadintas Lylavos upelio vardu. Jis skirtas visiškai gamtos mylėtojams, niekuo neypatingas, tiesiog veda miško takais palei upelį. Per upeliuką nutiesti mediniai tiltai, keliose vietose pastatyti suoliukai, įrengti stendai supažindinantys lankytojus su miško gyventojais. Liūdnoka, kad šiuo metu upelis vos teka. Būtų įdomiau pasivaikščioti, kai jis sraunesnis. Kaži ar būna jis kada nors aktyvesnis, ar tiesiog jau nykstantis? Taip pat vietomis matyti, kad dar šiek tiek čiurlenantis Lylavos upelis turėjo savų intakų – dar mažesnių. Tik apsamanoję akmenys ir pakitusi lapų, šakų spalva rodo, kad ten kažkada būta vandens. Takas yra žiedinis, sužymėtas ant medžių įvairiomis spalvomis. Tiesa, mes kaip ir dažniausiai nuėjom priešinga kryptimi nei reikėjo, matyt todėl sugebėjome nukėblinti ne ten kur reikia, nes pradžioj tako nepasidomėjome paskui kurią spalvą turim eiti. Ėjome pagal kažkokias žymas, kol takas pradėjo prastėti ir galiausiai baigėsi. Tada sukomės atgal ir jau grįžome pažintiniu taku, tik priešinga puse :D. Takas yra apie 2,5 km ilgio.





Pradžioj tako priėjome didžiulį, seną ąžuolą. Jis miške tikrai išsiskiria iš kitų, kamiene turi didelę drevę ir labai gražią "kempinę". Tai kempininis grybas, kuris pasirodo yra valgomas. Man asmeniškai tai spalva labai patiko.











Prie tako pradžios yra nedidelė mašinų stovėjimo aikštelė. 

2021 m. rugsėjo 13 d., pirmadienis

Matusonių miško takas (Švenčionių raj.)

 Aplankyti Lino verdenės šaltinį noras išpildytas. Bet, kad nebūtų tiek kelio važiuota, tik dėl vieno “taško, pasiieškojau, ką dar galima būtų nematyto šalimais aplankyti.

Švenčionių rajonas, lyg ir išmaišytas -> Švenčionių rajono lankytinos vietos, tad reikėjo gerai paieškoti, kas gi dar nematyto čia yra. Pasitelkus googlemaps esama paieška, atradau kažkokį miško taką. Tad lekiam iki jo. Pakeliui stabtelėjom -> Sariai. Švenčionių rajonas.

Kelias iki miško tako nieko gero nežada. Jis tiesiog apaugęs žolėmis. Vėžės lyg dar yra, bet matosi, kad juo nėra labai dažnai važiuojama. O gal klystu, gal tiesiog jau baigėsi lankymo sezonas.  Beje, šis takas turi ir stovėjimo aikštelę (apaugusią), kurioje palikome automobilį.




Jau pradeda tempti vis anksčiau, tad žvelgiant į miško taką, jau tamsoka, bet bandome pasižvalgyti. Kaip ir kelias iki tako, taip ir tako pradžia, ar tai pabaiga nenuteikia labai optimistiškai :D.

 



Bet einant toliau, mediniai takai visai neblogai išsilaikę. O ten esančios pavėsinės visiškai geros būklės. Tikrai dar galima papiknikauti. Tako idėja, matosi buvusi,  labai smagi. Visam take yra daug pavėsinių su vietomis laužavietėms, daug tupyklų, kelios medinės skulptūros, apžvalgos bokštelis, supynės...

 









Viena nuoroda veda link kūdros. Medinis takas vietomis gan tvirtas, vietomis nuardytas. Laiptai pasislėpę žolėse, bet eiti tikrai dar drąsiai galima. Na, šį kartą takas buvo šlapias, tai šiek tiek slidokas.

Nusileidome laiptais iki kūdros. Kūdros beveik nėra, bet matosi, kad tai buvo maudynių vieta. Stovi persirengimo kabina, kūdroje du tiltai, šalia pavėsinė su laužaviete.

 




Kol dar visai nesutemo, einame atgal.. Iš tako išlindome jau visai sutemus :D.  Kelyje mus lydėjo liūdnaveidžių medžio skulptūros, lyg nusakydamos liūdną šio tako likimą. Tikiuosi takas gyvuos dar ilgai ;) . 



Na nuostabiai faina vieta būtų, jei nebūtų apleista. Šis takas labai panašus į  -> Pauolios miško takas (Vilniaus rajonas).