Karjerų žygis '24 su Etex - 56 km. Naujoji Akmenė (TrenkTuras)

Juokas juokais, bet šį kartą šiek tiek rizikavau važiuodama į žygį, nes jaučiausi iš vien pavargus, mieguista... Nors ne kokia ten ta rizika, juk bet kada "gėdos autobusiukas", kad ir miegančią parvežtų į finišą :D. 

Visa laimė to neprireikė. 

Paskutines kelias dienas niekaip nesusitvarkiau su žemu kraujo spaudimu. Stipri kava nepadėjo, stipri žalioji arbata - nepagelbėjo, sūrus vanduo taip pat ne kokia pagalba, tad sakau gal bent žygis padės? Beje, kolegė, dėl šuniuko sveikatos problemų, į žygį keliavo beveik be miego, tad šį kartą buvome apsnūdusi komanda. Abi žiovaudamos, 3 valandas praleidome kelyje. Tolokai mums Naujoji Akmenė. Startavome visa valanda vėliau, nei visada. Patekome į žygeivių minią. Dar nei karto savo žygių istorijoje nebuvo tekę stovėti tokiose ilgose eilėse prie poilsio punktų vaišių bei tualetų. Na, bet kaip sakant visada būna primas kartas. Kitiems kartams pasižadėjom, kad tokios klaidelės nebedarysime. Mums patinka žygiuose jaustis bent šiek tiek laisviau. 

Labai laukėme šio žygio, nes vietovė reto grožio. Esu buvusi šiuose kraštuose su ekskursija, tad daug maž žinojau kokie vaizdai mūsų laukia. Iš ties šie karjerai reto grožio, lyg svetimoj šaly, kitoj planetoj vaikštinėji. O dar oras pakliuvo puikus. Saulėta diena su gražiais debesėliais danguje pridavė savos magijos. 

Kaip visada buvo daug skanių užkandukų, skanūs pietūs, linksmi savanoriai, draugiški bendražygiai.

Tad, kad ir nepasiėmusi kepurės bei kremo nuo saulės, nukepusi veidą tikrai nenormaliai, ir tikrai taip pirmą kart gyvenime.

Kad ir nemažai buvo užknisančio žvyrkelio antroje maršruto dalyje, kuris rodėsi niekada nesibaigs. Gelbėjo situaciją tik gražūs rapsų laukai.

Kad ir ėjau ne su visai tinkama sveikata tokiam žygiui.

Kad ir vietomis buvo tikra "kepykla". Man karščio nepernešančiai tikrai jau buvo per karšta.

Kad ir beveik be miego kitą dieną reikėjo eiti į darbą...

Buvo tikrai verta!

Vaizdai kalba patys už save!

Keliaudamos tuo nesibaigiančiu, labai "mėgstamu" žvyrkeliu aptarėme, kad savo galimybes jau išbandėm kaip tik įmanoma. Ėjome įvairaus sunkumo, įvairius atstumus, su įvairiom sveikatom ir nuotaikom. Į finišą grįždavom kartais visai be traumelių, kartais su minimaliais skausmeliais, o teko ir šluboms paršliaužti nuo raumenų ar kelių skausmų, ar pritrintų pūslių. Išbandėme ir 100 km be miego ypatumus, apie kuriuos kažkada net nesvajojom. Pasidarėm išvadas, kad kai norim viską galim. Mūsų kūnai ir protai valdomi tik mūsų pačių. Kas vieną dieną rodėsi neįveikiama, kitą žiūrėk jau ir įveikėme. ;)

Labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime būtent šiuo laikotarpiu atsirado mano ištikimoji, linksmoji bendražygė Toma. Be jos tikrai nebūčiau tiek pasiekusi žygiuose, kiek pasiekėme abi kartu. Didelis Ačiū jai už šią žygių draugystę. Tikiuosi dar ilgai tokia draugystė išliks.

Šiai dienai nusprendėme, kad nuo šiol žygiuosime iki 30 - 40 km atstumus. Nes toks kilometražas einamas vien savo malonumui, gražios gamtos pasimėgavimui, o toliau jau būna ištvermės reikalas. Ne visada jau ir grožį matai, tik galvoji kaip tą finišą pasiekti. Kadangi savo ištvermės galimybes jau žinome, tad nusprendėme, kad mums pakaks trumpesnių maršrutų, kuriuos eisime visiškai atsipalaidavimui ir pasimėgavimui, kitų miestų rajonų pažinimui.

Nors žinant mus... Niekada nebesakau niekada!.. :D

Iki kitų susižygiavimų!